Sau 242021
 

Bonsų augintojai, siekdami kiek įmanoma priartinti savo kūrinius prie gyvosios gamtos, apart dviejų tradicinių komponentų – vazono ir medžio – sugalvoja pritaikyti nemažai įvairiausių detalių kompozicijai pagyvinti, suteikti jai savitumo ar paslapties. Tai ir samaninės dangos, ir natūralaus medžio ar akmens elementai, papildomi žoliniai augalai.

Vienas iš būdų suteikti bonsui savitumo ir originalumo yra jo pasodinimas ant akmens. Kartais panaudojant akmens platformas sukuriami ištįsi kalnų peizažai.

Šis procesas reikalauja papildomų darbo sąnaudų ir žinių. Ne kiekvieną augalą galima taip pakeisti, kad jis neskursdamas augtų dar nepalankesnėmis sąlygomis. Augančių ant akmens augalų šaknynas patiria daugiau stresų. Dienos metu akmuo gali labiau įšilti, naktį – atvėsti. Vidutinio klimato juostoje, kai augalai žiemai specialiai paruošiami ir žiemoja lauke, akmuo ir šaltis gali padaryti nepataisomą žalą medeliui.

Taigi, viskas priklauso šiek tiek nuo sėkmės ir gero pasirinkimo – tiek augalo rūšies, tiek uolienos tipo.

Pradėkime nuo uolienos… Petrologai (uolienų specialistai) išskiria kelis jų tipus: magmines (intruzines, efuzines), nuosėdines, metamorfines, dirbtines bei meteoritus. Tik teorinis skirstymas pagal kilmę čia nėra toks svarbus. Be jokios abejonės meteoritų akmens nieks bonsai auginimui nenaudoja. Ir dirbtinių uolienų panaudojimas šioje srityje ribotas. Belieka natūralios uolienos magminės, nuosėdinės ar metamorfinės kilmės. Visose šiose grupėse galima rasti uolienų, tinkančių bonso pagrindui. Svarbiausios savybės, kurias reikėtų paminėti: tinkamos gražios formos formos, chemiškai ir termiškai inertiškos, nelinkusios kisti.

Kekvienas bonso augintojas gali laisvai pasirinkti jam patikusios formos ar paviršiaus akmenį. Svarbu, kad jis nebūtų per mažas ar per didelis, jo paviršius būtų pakankamai šiurkštus, kad augalas šaknimis galėtų įsitvirtinti ir nenuslystų.

Kita svarbi savybė – akmens inertiškumas. Kai kurios uolienos gali pasižymėti pakankamai žemu ar dideliu pH, netinkančiu augalui, būti neatsparios vandens ar dirvožemio cheminių junginių poveikiui. Taip pat reiktų prisiminti, kad tamsios uolienos saulės atokaitoje gali įšilti iki kritinės augalui temperatūros ir nudeginti ne tik šaknis, bet ir kamieną, vainiką, padarydamos nepataisomą žalą visam augalui.

Metų eigoje akmuo neturėtų kisti – dūlėti, trupėti, skilti – nes tokie pokyčiai gali sugadinti visą ilgai darytą ir puoselėtą kompoziciją.

Iš Lietuvoje randamų uolienų geriausiai būtų naudoti granitą, titnagą. Iš vulkaninių uolienų sėkmingai naudojama pemza.

Augalai šiam auginimo metodui turi būti parinkti su greitai augančia ir gerai regeneruojančia (atsistatančia ir gyjančia) šaknų sistema. Geriau, kai augalas išaugina kelias stambias skeletines šaknis, kurios galuose linkusios greitai šakotis. Nelabai tinka ryškią liemeninę, nesišakojančią šaknį turintys augalai ir augalai su kuokštine šaknų sistema, kurių šaknys yra plonos, linkusios šakotis nuo pat šaknies kaklelio.

Patys būdai gali būti keli. Gal paprasčiausia atrodytų būtų persodinant augalą pakišti po jo šaknimis akmenį. Bėgant laikui, šaknys apaugtų akmenį, o mes pradėtumėm tolygiai augalą atkasinėti ir formuoti gražų orinį šaknyną. Deja, šiuo būdu sujungti akmenį ir augalą ne visada pavyksta. Kartasi esančios po žeme šaknys kaip tyčia auga į priešingą pusę ir akmuo “lieka laisvėje”.

Tada galima būtų pamėginti “pasodinti” augalą ant žemės paviršiuje esančio akmens. Šiuo atveju akmuo dedamas ant substrato paviršiaus, gal šiek tiek įkasamas. Imamas augalas ir komponuojamas ant akmens taip, kad dalis jo šaknų vis tik pasiektų substrato paviršiuje ir būtų jame pasodintos. Kuriam laikui virš substrato esančias šaknis reikėtų apdengti kokia nors orą praleidžiančia, bet drėgmę sulaikančia medžiaga, pavyzdžiui, kiminais ar drėgnu audiniu. Po kiek laiko, įsišaknijus substrate esantiems šaknų galiukams, šią drėgmę sulaikančią medžiagą galima bus nuimti.

Kad ir kaip smulkiai ir nuosekliai bandytumėm nupasakoti visą “užkėlimo ant akmens” procesą – geriau vieną kartą pabandyti, nei keletą kartų perskaityti…

Taigi, akmuo – pemza, augalas – Ficus ginseng. Šį pavyzdį apžvelgsime kitame straipsnyje.

Susiję straipsniai:

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.