Ne vienas iš yamadorių paieškų etapų pavasarį būna susijęs su masiniu augalų žydėjimu mūsų krašte. Pirmiausia skleidžiasi žibuoklės (Hepatica), vėliau šilagėlės (Pulsatilla), plukės (Anemone). Beieškant bonsų ruošinių, negali neatkreipti dėmesio į šių augalų žiedų kilimus. Kartais net medžių paieškos pasitraukia į antrą planą, kai aptinki kokią gausią pavasarinukų augimvietę.
Kartu su šilagėlėmis retus mūsų krašto pušynus papuošia ir pirmieji pavasariniai mūsų kraštų grybai – bobausiai (Gyromitra), iš po kelmų bunda žalčiai, o iš gandralizdžių lyg iš apžvalgos bokštų, po apylinkes ima žvalgytis gandrų poros.
Bonsų augintojams vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į medžius, bet ir į anksti pavasarį žydinčius augalus. Juk faktiškai visada šalia senolio medžio ekspozicijoje būna ir kusamonas – nedidelė žolinių augalų kompozicija nedideliame vazone, dar labiau paryškinanti seno medžio didybę, ilgaamžiškumą, tvirtybę.
Su bonsais komponuojami įvairūs augalai. Tai gali būti ir kerpės, samanos, sporiniai induočiai, žydintys nedideli žoliniai augalai. Dažniausiai pasirenkami nereiklūs ir estetiška patrauklūs augalai, nereikalaujantys daug priežiūros ir dėmesio. Nors kusamonų kompozicijoms griežtų kanonų nėra, visgi rekomenduojama derinti jiems naudojamų augalų rūšis prie pagrindinio medžio. Tad šuo atveju mažieji mūsų žolynukai čia labai tiktų. Reiktų tik perprasti jų charakterį, įpročius bei poreikius.
Žibutės galėtų žydėti tiek prie spygliuočių, tiek prie besprogstančių lapuočių, plukės prie ąžuolų, alksnių. O šilagėlės turbūt kaip niekas kitas papuoštų senolę pušį.
Tačiau verta prisiminti, kad kai kurie augalai mūsų krašte nors ir neatrodo labai reti, visgi yra saugomi. Pavyzdžiui, kai kurios šilagėlės (Pulsatilla patens, P. nigricans) įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Todėl išsikasti šių augalų natūraliose augimvietėse negalima, jų reik ieškoti prekybos augalais aikštelėse arba užsisakyti sukultūrintų augalų sėklų.
Neretai netoliese šilagėlių pastebim ir pirmuosius pavasarinius grybus – bobausius. Apie juos nemažai spėlionių „valgomi – nevalgomi“. Mat šiuose grybuose nemažai nuodingos, linkusios kauptis žmogaus kepenyse medžiagos giromitrino. Šis junginys yra ir lakus, ir nepatvarus, todėl džiovinant bobausius išgaruoja, o verdant suyra. Tačiau nepaisant to, bobausius valgyti vaikams ir senjorams nerekomenduojama.
Galima šiuos gybus panaudoti ne tik maistui. Išbarstyti nedideliais gabaliukais supjaustytas kepurėles bonsų substrato paviršiuje. Labiausiai jums už tai padėkos pušys, dažniausiai sudarančios mikorizę su šiais grybais.
Kas šuo atveju nutinka? Pirmiausia, tikėtina, kad grybo kepurėlėse esančios sporos belaistant bus nuplautos į gilesnius sluoksnius, ir pasiekusios bonso šaknis, sudarys mikorizę su medžiu, taip paskatindamos jo sveikesnį augimą. Žinoma, galima sulaukti ir vaisiakūnių, jei substrate bus pakankamai organikos jiems užaugti, o jo kitos fizikinės bei cheminės savybės pasirodys tinkamos grybienai vegetuoti. Bet net jei taip ir nenutiks, pūdami grybo likučiai padidins mikroorganizmų kiekį substrate, praturtins jį retesniais mikroelementais, kuriuos grybai yra linkę kaupti.
Tik nereikia perlenkti lazdos – pradėti rauti ir krepšiais tempti bobausius savo formuojamiems medžiams. Viskas su saiku. Kelių grybų panaudojimas miškui žalos nepadarys, o medžio substratą praturtins. Taip pat reiktų prisiminti, kad kai kurie grybai, kaip, pavyzdžiui, didysis bobausis (Gyromytra gigas) yra taip pat saugomi, net gi įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Natūrali žmogaus reakcija, pamačius kažką neįprastą gamtoje yra arba išsigąsti, arba „prigriebti” – nusiskinti, pasigauti ir parsinešti namo. To daryti nederėtų. Labai tikėtina, kad neįprasti, anksčiau nematyti augalai ar gyvūnai yra reti ir saugotini. Todėl jei jūsų keliai atsitiktinai susikirto, pasigrožėjus vieni kitais reiktų tiesiog draugiškai išsiskirti.
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.