Tai – viena svarbiausių fitohormonų grupių. Citokininų pavadinimas kilęs nuo sąvokos citokinezė (ląstelės citoplazmos dalijimasis).

Citokininus atrado Uaitas ir Gotrė tirdami, augalo ląstelių meristeminį augimą mitybinėje terpėje. Tačiau, tai buvo tarsi vaizdas pro rūką, jog kažkas gali kontroliuoti augalo audinių ląstelių susidarymą. Eksperimentuodamas su tabako šerdies audinio ląstelėm, Folke Skugas pastebėjo, jog atpjovus šerdį su indų kūleliu ląstelės imdavo dalintis. Tai dar labiau šiam mokslininkui padėjo orientuotis, kur šių fiziologiškai aktyvių medžiagų ieškoti. Taip pat, atliekant tyrimus autoklavuotu DNR preparatu, buvo atsitiktinai aptikta, kaip vėliau išsiaiškinta, 6-furfurilamino purinas. Jis 1956 metais buvo išgrynintas ir pavadintas kinetinu.

Po kurio laiko atrasta ir daugiau cheminių medžiagų atliekančių labai panašią fiziologinę funkciją. Ir nustatyta, kad kinetinas natūraliai augale neaptinkamas. Tai buvo pirmasis išgrynintas sintetinis citokininų grupės atstovas. Pirmąjį augaluose aptinkamą citokininą iš kukurūzų grūdų 1963 metais pavyko išgauti mokslininkui Letamui. Jį pavadino kukurūzo (Zea) genties garbei – zeatinu.

Vėliau buvo susintetintas laboratorinėmis sąlygomis ypač dideliu fiziologiniu aktyvumu pasižymintis 6-benzilamino purinas, sutrumpintai vadinamas BAP.
Citokininai cirkuliuoja ir veikia visame augale. Jie sintetinami šaknyse, kaip sužinojome iš Skugo tyrimo, vandens apytakos indais transportuojami į kitus augalo organus. Šios grupės fitohormonai atsakingi už ląstelių dalijimąsi, miegančių pumpurų suaktyvinimą augimui, audinių senėjimo stabdymą. Svarbu pastebėti, jog citokininų veikla glaudžiai susijusi su kitais fitohormonais, pavyzdžiui, giberelinais, o ypač su auksinais, kurių gausu ūglių viršūnėse. Citokininų grupės fitohormonų koncentracijos skirtumas audiniuose lyginant su auksinų gana nemažas. Todėl augalai žymiai jautriau reaguoja į citokininus ir pastarųjų kiekis augalo organizme mažesnis. Skaityti toliau: Citokininai