Žymų Archyvai: Rokas Vaičius

Istorija. Du tūkstančiai devintieji. Kurti japoniškus sodus mokėsi Tekančios saulės šalyje

vilniausdienaLOGOKlaipėdietis Rokas Vaičius, savarankiškai išmokęs japonų kalbą, dvejus metus Tekančios saulės šalyje studijavo japoniško sodo kūrimo meną. Klaipėdoje dar prieš dešimtmetį subūręs bonsų – vazoninių nykštukinių medelių – mėgėjų klubą, dabar 32-jų R.Vaičius ėmėsi privataus verslo – kurti japoniškus sodus ir Lietuvoje.

„Kurti japonišką sodą yra menas, bet jo kūrėju gali būti kiekvienas žmogus“, - tvirtino Japonijoje šio meno dvejus metus mokęsis Rokas Vaičius. Jo – vertėjo ir specialisto – žinios praverčia ir kuriant japonišką parką Mažučių kaime, už Darbėnų.

„Kurti japonišką sodą yra menas, bet jo kūrėju gali būti kiekvienas žmogus“, – tvirtino Japonijoje šio meno dvejus metus mokęsis Rokas Vaičius. Jo – vertėjo ir specialisto – žinios praverčia ir kuriant japonišką parką Mažučių kaime, už Darbėnų.

Nuo kambario augalų – ligi bonsų

Roko pomėgis augalams išugdytas nuo vaikystės: jis domėjosi kambariniais augalais, begalę jų augindavo savo namuose. Būdamas 14-os, susidomėjo bonsų kūrimo menu („bonsai“ japoniškai reiškia: bon – padėklas, sai – augalas), vyko gilinti žinių į kursus Jaunųjų gamtininkų stotyje Vilniuje. Mokėsi sodininkystės ir daržininkystės Kretingos žemės ūkio, vėliau – Klaipėdos technikumuose. Tada ir susiėjo jo bei bonsų pradininko Lietuvoje Dariaus Armono keliai.

„Puoselėjau svajonę išvykti mokytis bonsų meno į jų tėvynę – Japoniją. Viename žurnale susiradau pasaulio bonsų asociacijos prezidento Hiroshi Tsunodos telefoną ir parašiau jam. Su prezidentu laiškais susirašinėjome penkerius metus. Atsiradus internetui mudviejų ryšys tapo dinamiškesnis“, – savo veiklos pradžią prisiminė R.Vaičius.

Skaitykite toliau →

Istorija. Du tūkstančiai septintieji. Mažučiuose japonai jau kuria Dainuojančių akmenų slėnį

vilniausdienaLOGOProjektas, prieš 2,5 metų atrodęs utopija, šiandien virsta realybe: ūkininkas Šarūnas Kasmauskas Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime, 16 ha žemės plote, pradėjo kurti didžiausią Europoje japonišką sodą. Praėjusią savaitę 10 japonų, profesionalių landšafto specialistų, atsigabenę modernią techniką, Mažučiuose jau pradėjo būtiniausius darbus. Į sklypą atgabenta 300 tūkst. tonų natūralių akmenų, formuojamos kalvos bei vandens telkiniai.

Šarūno Kasmausko (dešinėje) ryžtą savoje žemėje kurti japonišką sodą sustiprino Japonijoje landšafto architektūrą studijavęs Rokas Vaičius.

Šarūno Kasmausko (dešinėje) ryžtą savoje žemėje kurti japonišką sodą sustiprino Japonijoje landšafto architektūrą studijavęs Rokas Vaičius.

Mūsų parduotuvėse japonams – brangu

Nedideli namukai, pirtys, akmenys, augmenija, vanduo bus susieta į harmoningą visumą, kurioje žmogus girdės ir vandens virpesį, ir praskrendančių paukščių sparnų šlamėjimą, ir pamiške prabėgančių baugščių stirnų šuoliavimą. Tokią didžiausio Europoje japoniško sodo, pavadinto Dainuojančių akmenų slėniu, viziją Kultūros centro Darbėnų filialo salėje susirinkusiems žmonėms „piešė“ palangiškis verslininkas Šarūnas Kasmauskas, Mažučiuose įsigijęs žemės sklypą.

„Tegul skeptikai atvažiuoja į Mažučius ir įsitikina, jog tai nebuvo mano kliedesiai, – teigė 41-erių Š.Kasmauskas. – Prieš keletą dienų „startavo“ japonų bendrovės „Angyo ueki“ sodo specialistai: jie atsigabeno ne vien savo techniką – ekskavatorius, buldozerius, bet ir statybinius vagonėlius, biotualetą. Japonai pasirūpino beveik viskuo, kas reikalinga jų darbui: atsigabeno net karučius, lynus, raktus, nes pirkti tuos reikmenis mūsų parduotuvėse jiems yra per brangu“.

Mažučiuose darbą pradėję japonų sodo specialistai, Š.Kasmausko žodžiais, yra žinomi visame pasaulyje: jie važinėja visur, kur juos kviečia. Jų nebaido nei šaltis, nei drėgmė. Jie sako, kad žemė visoje Žemėje – vienoda. Skaitykite toliau →

Ruduo

Tam, kad prašnekt apie rudenį, reikia prisiminti pavasarį. Tą laiką, kai po stipraus žiemos migio ima busti gamta, kai augalų šaknimis, stiebais, šakomis ima tekėti gyvybės syvai. Šis pabudimas skatina ir mus smagiau žvelgti į aplinką, greičiau suktis, o bundantys augintiniai – bonsai medeliai – vis labiau džiugina akį. Pavasarį dažnai viskas eina „kaip per sviestą” – tik spėk suktis…

Šis pavasaris gerokai vėlavo, dar balandžio pradžioje sniego pusnys ir šaltis buvo stipriai sukaustę gyvąją gamtą. Todėl atšilus orams, augalai, kaip egzamino pradžią pramigę studentai, ėmė neįtikėtinu greičiu sprogti, žydėti, augti. Vienu metu šiemet žydėjo ir trešnės, ir obelys, o kai kur ir alyvos…

kadagiukasTačiau ši skuba buvo tik į naudą. Kaip niekad šiemet medžių prieaugis buvo stiprus, pastebėjau, kad ir kenkėjų būta mažiau, o pavasarį iškasti yamadori medeliai prigijo be jokių problemų. Ne tik prigijo, bet ir gerokai ūgtelėjo, sustiprėjo. Ir netgi vidurvasarį nei sausmetis, nei tos kelios karščio bangos didesnės žalos nepridarė. Dauguma medžių rudenį pasitinka gerokai paaugę ir tinkamai pasiruošę naujam šaltam ramybės periodui.

Labai smagu prisiminti šio pavasario yamadori paieškas. Turbūt tai pirmieji metai, kai visi parsinešti „radiniai” ne tik prigijo, bet ir nemažai ūgtelėjo. O kiek „patvarkyti” ir palikti miškuose, kirtimuose, pakelėse būsimi ruošiniai rudeniop nešykštėjo rezultatų.

Kaip ir eilę praėjusių metų, taip ir šiemet vasarą pavyko surengti keletą Juodšilių popiečių. Tik šiemet susirinkusių į jas būrys buvo gerokai mažesnis. Bet tiesa ne kiekybėje…

Turbūt įsimintiniausias vasaros įvykis – tai „Bonsų turas per Lietuvą”. Na, pavadinimas gal gerokai „per skambus”, bet ne tame esmė. Nors japoniški sodai gražiausi pavasarį ir rudenį, o vasarą tikėtis kontrastų ar išskirtinumo labai nederėtų, svetainės forume „Bonsų giraitė” po neilgų diskusijų ir aptarimų buvo nuspręsta liepos pirmoje pusėje  surengti keleto dienų kelionę Vilnius – Darbėnai. Galutinis jos tikslas – Japoniškas sodas „Samogitia”. Tačiau pakeliui po pusdienį aplankant visų renginio dalyvių „bonsų valdas”, kartu padiskutuojant apie kiekvieno medžius, paformuojant juos. Ši kelionės dalis ir buvo, mano manymu ,naudinga. Juk norint suformuoti kad ir nedidelę bonsai medelių kolekciją, labai pravartu yra pasižiūrėti, kaip tai daro kiti, palyginti, aptarti kiekvieno darbo padaryto įdirbio privalumus ir trūkumus, pasidalinti pamąstymais bei patarimais. Skaitykite toliau →

Bonsai mokykla Dainuojančių akmenų slėnyje (2) Kelionės įspūdžiai

Gal kiek ir sunkoka per vieną dieną nuvažiuot iš sostinės į pajūrį, pusdienį pasimokyt ir vėl sugrįžt atgal. Bet spalio penkioliktąją Bonsai mokyklon dainuojančių akmenų slėnyje iš Vilniaus atvykusio ekipažo nariai taip negalvojo. Seniai buvo laukta šių užsiėmimų.

Nors vasarą norinčių pasisemti žinių buvo gerokai daugiau, daugeliui ruduo pakoregavo planus.

Taigi, iš Vilniaus išvažiavę apie aštuntą valandą, vidurdienį buvo Mažučiuose. Prieš užsiėmimus kiek pasivaikščioję po kuriamą didžiausią Europoje japonišką sodą.

Pamokos bonsai mokykloje truko apie penkias valandas. Po neilgo Hadžime Vatanabe įvado apie vielavimo technikas, naudojamus įrankius, kibome į darbą. Laiko buvo nedaug, reikėjo spėti iki užsiėmimo pabaigos apgenėti, suvieluoti ir suformuoti pasirinktą medį. Skaitykite toliau →