Skirtingai nuo kelių praėjusių, ši žiema periodiškai parodo savo tvirtą žiemišką charakterį. Yra visko – ir atlydžių, ir didelio šalčio bangų, ir plikšalos, ir šlabdribos, ir sniego. Sniego poveikis medžiams gali būti vertinamas labai prieštaringai. Jis gali tiek pagelbėti, tiek prikrėsti šunybių. Nors daugeliu atveju tai tikrai panašu į kovą su vėjo malūnais.
Gausiai iškritęs sniegas uždengia ne tik medžių šakas, bet ir substratą, neretai apklodamas iš visų pusių ir konteinerius. Taip susidaro saulės spindulius atspindintis izoliacinis sluoksnis, saugantis augalų šaknis nuo spartaus temperatūrų svyravimo. Per atlydžius tirpdamas, sniegas neleidžia substratui perdžiūti.
Ypač gerai sniego danga laikosi ant spygliuočių medžių vainikų. Čia jis taip pat gali labai vykusiai pasitarnauti, apsaugodamas medžius nuo ryškių saulės spindulių, taip išgelbėdamas nuo fiziologinės sausros bei apdegimo. Ar pastebėjote, kad nors dar tik sausio vidurys, medžių šešėliai ant sniegu padengtų namų stogų yra labai kontrastingi. O ir žiūrėti neprisimerkus į šviesą atspindinti sniegą darosi vis sunkiau.
Žiema, nors ir neskubėdama, bet vis gi atėjo. Lyg ir viskas vyko teisingai. Pradžioje merkė lietus, prigirdė žemę. Tada ėmė spaust lengvas šaltukas, o kartu ir pradėjo snigti. Kai viskas buvo sniegu užklota, šaltukas spustelėjo stipriau. Tad skųstis neturėtumėm. Kad ir kaip tie šalčiai nepatiktų, žiema mūsų krašte – privalomas metų laikas. Per jį gamta pailsi, atsirenka stipriausius, ištvermingiausius, susidoroja su parazitais.
