Vilniuje skleisis japoniškas sodas

Ne­pa­bū­gu­si at­si­sa­ky­ti ga­ran­tuo­to val­diš­ko dar­bo bend­ro­vė­je TEO Lai­mu­tė Ve­lio­nai­tė per daug me­tų su­kaup­tą pa­tir­tį da­bar ski­ria gra­žiai idė­jai – su­kur­ti Vil­niu­je kla­si­ki­nio ja­po­niš­ko sti­liaus so­dą, ku­ris tap­tų vil­nie­čių bei mies­to sve­čių poil­sio ir kul­tū­ri­nių ren­gi­nių vie­ta.

Vie­šo­sios įstai­gos Vil­niaus ja­po­niš­ko so­do di­rek­to­rė L. Ve­lio­nai­tė pa­sa­ko­jo, kad šios idė­jos au­to­rius yra Kęs­tu­tis Pta­kaus­kas, land­šaf­to ir bon­sų meis­tras, pats su­kū­ręs ja­po­niš­ką so­dą Aly­tu­je prie sa­vo na­mų, en­tu­zias­tin­gas ja­po­nų kul­tū­ros sklei­dė­jas Lie­tu­vo­je. „Jam il­gai kir­bė­jo min­tis su­kur­ti vie­šą ja­po­niš­ką so­dą, skir­tą lan­ky­tis vi­siems žmo­nėms. Aly­tu­je to pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko, to­dėl su šia idė­ja jis krei­pė­si į Vil­niaus mies­to va­do­vus. De­ry­bos tru­ko il­gai, ta­čiau pa­ga­liau idė­jai bu­vo pri­tar­ta, at­si­ra­do fi­nan­si­nė rė­mė­ja UAB „Tok­vi­la”, sos­ti­nės sa­vi­val­dy­bė sky­rė so­dui kur­ti 5 ha skly­pą. Pra­dė­jo­me pir­mą­jį dar­bų eta­pą – įstei­gė­me vie­šą­ją įstai­gą, ku­ri iki 2016 me­tų rug­sė­jo pra­džios pla­nuo­ja to­kį so­dą sos­ti­nė­je su­kur­ti. Tuo­met rug­sė­jo 2-4 die­no­mis sos­ti­nė­je vyks V Ja­po­ni­jos kul­tū­ros fes­ti­va­lis ir pa­sau­li­nė bon­sų par­oda”, – pa­sa­ko­jo L. Ve­lio­nai­tė.

Pri­si­dė­jo prie komandos

Vil­niaus ja­po­niš­ko so­do kū­ri­mo ini­cia­ty­vą bei Lie­tu­vos ir Ja­po­ni­jos bend­ra­dar­bia­vi­mą la­bai pa­lai­ko ir Ja­po­ni­jos ne­pap­ras­to­ji ir įga­lio­to­ji am­ba­sa­do­rė Lie­tu­vo­je Ka­zu­ko Shi­rais­hi. So­do kon­cep­ci­ją par­en­gė pa­sau­li­nio ly­gio Ja­po­ni­jos kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tai – tė­vas ir sū­nus Yu­ki­hi­ro ir Shi­ro Na­ka­ne. An­tra­jam so­do kū­ri­mo eta­pui – ieš­ko­ti rė­mė­jų, pra­ktiš­kai įgy­ven­din­ti dar­bus pa­ti­kė­ta il­ga­me­tę pa­tir­tį tu­rin­čiai L. Ve­lio­nai­tei. Jos tei­gi­mu, bū­si­mam ja­po­niš­kam so­dui skir­ta uni­ka­li Vil­niaus vie­ta – Ne­ries sen­va­gės te­ri­to­ri­ja Ge­le­ži­nio Vil­ko, Link­me­nų, Lvo­vo ir Žal­gi­rio gat­vių san­dū­ro­je. „Vie­ta iš­skir­ti­nė tuo, kad ten ka­dai­se bu­vo Ne­ries va­ga, na­tū­ra­liai le­dyn­me­čiu su­si­for­ma­vu­si upė. Šian­dien iš­li­kę tik pa­vie­niai tven­ki­niai, kūd­ros. Vil­niaus mies­to ge­ne­ra­li­nia­me pla­ne pa­tvir­tin­ta, kad šis plo­tas yra sau­go­ma te­ri­to­ri­ja ir skir­ta re­krea­ci­jos tiks­lams bei vi­suo­me­nės po­rei­kiams ten­kin­ti. Kaip tik tą ir ke­ti­na­me da­ry­ti. Pra­na­šu­mas – ne­rei­kės kas­ti ja­po­niš­kam so­dui bū­ti­nų tven­ki­nių, už­teks tie­siog iš­va­ly­ti jau esan­čius”, – pa­brė­žė pa­šne­ko­vė.

Pa­gal su­kur­tą so­do kon­cep­ci­ją kon­kre­tų ar­chi­tek­tū­ri­nį pro­jek­tą da­rys lie­tu­vių ar­chi­tek­tai. Ka­dan­gi kla­si­ki­nis Ja­po­ni­jos kul­tū­ri­nio pa­vel­do kam­pe­lis – Vil­niaus ja­po­niš­kas so­das – ply­tės Lie­tu­vos že­mė­je, mū­sų spe­cia­lis­tams rei­kės su­de­rin­ti lie­tu­viš­ko land­šaf­to ypa­tu­mus ir ja­po­niš­ką sti­lis­ti­ką.

Do­mė­jo­si ja­po­nų kultūra

Lai­mu­tė pri­si­pa­ži­no vi­suo­met do­mė­ju­sis Te­kan­čios Sau­lės ša­lies kul­tū­ra, tūks­tant­me­tė­mis jos tra­di­ci­jo­mis, to­dėl su­ži­no­ju­si, kad pro­jek­tui ieš­ko­ma dar­buo­to­jo, pa­siū­lė sa­vo pa­slau­gas. „Ja­po­nų kul­tū­ra ati­tin­ka ma­no po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą ir ver­ty­bes. Ji su­bti­li, har­mo­nin­ga ir la­bai įdo­mi. Bu­vo di­de­lis as­me­ni­nis iš­šū­kis at­ei­ti dirb­ti į šią kom­pa­ni­ją, bu­vau itin šil­tai ir mie­lai pri­im­ta, iš kar­to ra­do­me bend­rą kal­bą”, – pa­si­džiau­gė mo­te­ris.

L. Ve­lio­nai­tė pri­si­pa­ži­no, kad kol kas dar ne­ap­lan­kiu­si ją taip ža­vin­čios ša­lies – Ja­po­ni­jos, ta­čiau su ja­po­niš­kų so­dų kul­tū­ra yra ne­blo­gai su­si­pa­ži­nu­si lan­ky­da­ma­si už At­lan­to. Fi­nik­se, JAV Ari­zo­nos vals­ti­jo­je, gy­ve­na Lai­mu­tės dė­dė, ku­rį bent kar­tą per me­tus bū­ti­nai ap­lan­ko. Pa­sak mo­ters, Fi­nik­so ja­po­niš­kas so­das, ku­ria­me ji pra­lei­do dau­gy­bę ma­lo­nių va­lan­dų, yra ma­žes­nis už pla­nuo­ja­mą kur­ti Vil­niu­je, ta­čiau įdo­mių idė­jų ir ge­rų spren­di­mų ji ten iš­vy­do ne­ma­žai.

„At­ėjau į šią vie­šą­ją įstai­gą iš vers­lo – ke­tu­rio­li­ka me­tų dir­bau bend­ro­vės TEO Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riu­je. Pa­ti juo­kiuo­si, kad ten dir­bau ki­to­je sta­lo pu­sė­je – į ma­ne kreip­da­vo­si žmo­nės dėl įvai­rių pro­jek­tų, siū­ly­mų ir pra­šy­mų par­em­ti, o da­bar aš ei­nu pas to­kius pa­čius žmo­nes, ga­lin­čius rem­ti mū­sų idė­ją. Įdo­mus ir kar­di­na­lus gy­ve­ni­mo po­ky­tis, bet jis ma­ne džiu­gi­na”, – šyp­so­da­ma­si ti­ki­no L. Ve­lio­nai­tė. Jos tei­gi­mu, iš­ei­ti iš va­di­na­mo­sios kom­for­to zo­nos, kai ga­ran­tuo­tos sta­bi­lios pa­ja­mos ir ra­my­bė, la­bai įdo­mu ir nau­ja. Nau­jo­je veik­lo­je jai pui­kiai pra­ver­čia įgy­ta pa­tir­tis anks­tes­nė­je dar­bo­vie­tė­je.

Mėgs­ta keliauti

Lai­mu­tė juo­kė­si, kad ne ji vie­na šei­mo­je nė­rė iš di­džio­jo vers­lo į dar­bą dėl už­de­gu­sios idė­jos. Mo­ters su­tuok­ti­nis po ke­lio­li­kos me­tų dar­bo te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų sri­ty­je iš es­mės pa­kei­tė dar­bą, taip pat nu­ėjo į vie­šą­ją įstai­gą – Vers­lo par­amos agen­tū­rą. „Dar­bas su­si­jęs su jo iš­si­la­vi­ni­mu, jis – ma­te­ma­ti­kas, il­gai dir­bęs IT sri­ty­je, da­bar už­sii­ma ana­lo­giš­ka veik­la, tik vie­ša­ja­me sek­to­riu­je kaip ir aš”, – dės­tė pa­šne­ko­vė.

Juo­du su vy­ru mėgs­ta ke­liau­ti, ža­vi­si did­mies­čiais, jų nuo­lat pul­suo­jan­čia dva­sia. Lai­mu­tė ke­lio­nė­se įsi­krau­na ener­gi­jos, dva­sia pa­il­si, nors fi­ziš­kai ge­ro­kai iš­vargs­ta. Mo­te­ris ypač ver­ti­na nau­jus po­ty­rius, ku­rie la­bai pra­tur­ti­na. Su vy­ru jie­du daž­nai ke­liau­ja po Eu­ro­pos ša­lis, la­biau­siai mėgs­ta Ita­li­ją, lan­kė­si ir Ne­pa­le, Egip­te, Ma­ro­ke.

Mo­ters vie­na mėgs­ta­miau­sių pa­sau­lio vir­tu­vių – ja­po­nų. Pa­sa­ko­jo, kad su iš Ari­zo­nos at­vy­ku­sia drau­ge šio­mis die­no­mis su­ren­gė su­šių va­ka­rė­lį, su pa­si­mė­ga­vi­mu užp­li­kė ja­po­niš­kos ar­ba­tos sau ir bi­čiu­liams. Sa­kė, kad ry­tų mais­to tra­di­ci­ja le­pi­na­si ne itin daž­nai, tam rei­kia ati­tin­ka­mos nuo­tai­kos ir nu­si­tei­ki­mo. „La­bai džiau­giuo­si, kad net ma­no ma­ma iš­mo­ko val­gy­ti pa­ga­liu­kais”, – nu­si­juo­kė pa­šne­ko­vė.

L. Ve­lio­nai­tę la­biau­siai ža­vi tai, kad Lie­tu­vo­je ap­si­gy­ve­nę ja­po­nai, ku­rių ji pa­žįs­ta ne vie­ną, grei­tai ir pui­kiai iš­moks­ta lie­tu­vių kal­bą, be var­go pri­si­tai­ko mū­sų ša­ly­je ir in­teg­ruo­ja­si į Lie­tu­vos vi­suo­me­nę. „Len­kiu gal­vą prieš šiuos žmo­nes. Tu­ri­me daug ko iš jų pa­si­mo­ky­ti: pa­gar­bos, darbš­tu­mo, to­le­ran­ci­jos. Ja­po­nai tu­ri kaž­ko­kią sa­vi­tą ir la­bai ge­rą ener­gi­ją, spin­du­liuo­ja tei­gia­mą au­rą ap­lin­ki­niams. Ta tūks­tant­me­tės kul­tū­ros har­mo­ni­ja, šva­ru­mas, gry­nu­mas ir pa­gar­ba man la­bai svar­bu pa­čiai ir no­rė­tų­si tai jaus­ti iš ap­lin­kos”, – kal­bė­jo Vil­niaus ja­po­niš­ko so­do di­rek­to­rė.

Ru­de­nį L. Va­lio­nai­tė pla­nuo­ja ap­si­lan­ky­ti Ja­po­ni­jo­je, su­si­tik­ti su Vil­niaus ja­po­niš­ko so­do kon­cep­ci­jos au­to­riais Y. ir Sh. Na­ka­ne, pa­si­dai­ry­ti po so­do kū­ri­mo vir­tu­vę – kaip at­ren­ka­mi me­džiai, ja­po­niš­ki kar­piai, ku­rie plau­kios bū­si­muo­se so­do tven­ki­niuo­se. „Ja­po­niš­kas so­das yra har­mo­ni­ja. Tai vi­sai ki­ta nuo­tai­ka, ener­gi­ja ir at­mos­fe­ra, ne­gu esa­me įpra­tę ma­ty­ti lie­tu­viš­ka­me so­de. Jau vien tai, kad prie įėji­mo į to­kį so­dą ant ke­lio pa­dė­tas spe­cia­lus ak­muo, ku­rio ne­ga­li­ma pa­spir­ti, rei­kia prie jo su­sto­ti ir su­si­kaup­ti įei­nant, reiš­kia mums dar ne­pa­žin­tą su­bti­lu­mą”, – aiš­ki­no L. Ve­lio­nai­tė.

Pa­sak jos, ja­po­niš­kas so­das ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas be įvai­rių pa­sta­tų, ati­tin­kan­čių ja­po­nų ar­chi­tek­tū­ros ka­no­nus. Tai ar­ba­tos na­me­lis, ku­ria­me vyks­ta ar­ba­tos ruo­ši­mo ir gė­ri­mo ce­re­mo­ni­ja, įvai­rios sta­tu­lė­lės, pa­go­dos, ži­bin­tai, til­te­liai, kriok­liu­kai, var­tai, ak­me­nys, leng­vų kons­truk­ci­jų ja­po­niš­ko sti­liaus pa­sta­tai įvai­riems ren­gi­niams. „Kiek­vie­na de­ta­lė tu­ri sa­vo vie­tą ir pa­skir­tį, čia nė­ra at­si­tik­ti­nių daik­tų”, – sa­kė L. Ve­lio­nai­tė.

.

Goda Ambrazas