…O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai –
Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva
Tu mus viliodama žavėsi apgava,
Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę…
Ji smigs kažkam, kaip man šiandiena sminga
Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga…
„Nuvažiuoti prie jūros, parsivežti pušį…” – neblogas punktas beprotiškai įtemptos vasaros darbų sąraše. Tikrai neverta palikti jo neįgyvendinto. Ir nesvarbu, kad vsara prabėgo net jūros neprisiminus, kad įpusėjęs jau paskutinysis rudens mėnuo. Geriau, kaip sakoma, vėliau, nei praleisti progą.
Ir koks gi važiavimas prie jūros neužsukant į Japonišką sodą Mažučiuose. Tokia kelionė iš Vilniaus paprastai trunka apie dvylika valandų. Kol nuvažiuoji, kol pasivaikštai, kol atrandi, kas nauja, kas pasikeitę, o ko galbūt ir nebelikę… Po to dar reikia sugrįžti. Atodytų neproporcingas laiko pasidalinimas: kelios valandos sode ir bent dvigubai tiek kelionėje. Tik kažkodėl tokios kelionės jau eilę metų manęs visai neišvargina, greičiau priešingai – grįžti su kažkokiu nauju energetiniu užtaisu, kuris labai net gi tinka paskutiniųjų šiemet atostogų pabaigai. Skaityti toliau »
