Skirtingai nuo kelių praėjusių, ši žiema periodiškai parodo savo tvirtą žiemišką charakterį. Yra visko – ir atlydžių, ir didelio šalčio bangų, ir plikšalos, ir šlabdribos, ir sniego. Sniego poveikis medžiams gali būti vertinamas labai prieštaringai. Jis gali tiek pagelbėti, tiek prikrėsti šunybių. Nors daugeliu atveju tai tikrai panašu į kovą su vėjo malūnais.
Gausiai iškritęs sniegas uždengia ne tik medžių šakas, bet ir substratą, neretai apklodamas iš visų pusių ir konteinerius. Taip susidaro saulės spindulius atspindintis izoliacinis sluoksnis, saugantis augalų šaknis nuo spartaus temperatūrų svyravimo. Per atlydžius tirpdamas, sniegas neleidžia substratui perdžiūti.
Ypač gerai sniego danga laikosi ant spygliuočių medžių vainikų. Čia jis taip pat gali labai vykusiai pasitarnauti, apsaugodamas medžius nuo ryškių saulės spindulių, taip išgelbėdamas nuo fiziologinės sausros bei apdegimo. Ar pastebėjote, kad nors dar tik sausio vidurys, medžių šešėliai ant sniegu padengtų namų stogų yra labai kontrastingi. O ir žiūrėti neprisimerkus į šviesą atspindinti sniegą darosi vis sunkiau.
Ir nors lauke daugiau nei dešimt laipsnių šalčio, saulės spinduliavimas yra pakankamai intensyvus, galintis taip įšildyti visžalių augalų žaliasias dalis, kad jose gali prasidėti žiemai beveik sustoję fiziologiniai procesais. Taigi, sniegas ant kadagių, pušų, azalijų, rododendrų, buksmedžių yra labai gera apsauga, kartais išgelbstinti šiuos augalus jei ne nuo pražūties, tai bent nuo nurudusios, tarsi apdegintos išvaizdos artimiausiais mėnesiais.
Tačiau kaip dažniausiai gamtoj pasitaiko – tas pats faktorius niekada nebūna nei visiškai teigiamas, nei visiškai neigiamas. Taigi, ir sniegas, saugodamas medžius nuo temperatūrų kaitos ir saulės spinduliuotės, kartu gali ir pridaryti nuostolių. Gausiai prikritęs ant šakų, jis savo svoriu gali performuoti medžius taip, kad rezultatas pavasarį mums labai nepatiks. Be to, mūsų žiemos nėra stabilios. Temperatūra tai krenta, tai kyla. Ilgainiui sniego danga ant šakų supuola, liaudiškai tariant „susicukruoja”, šakutės sulimpa. Krisdamos tokios sniego gniūžtės gali kartu nutraukti smulkias šakeles. Medis liks tarsi apipešiotas.
Manau, savaime suprantama, kad svarbu išlaikyti „aukso vidurį”. Tokią žiemą kaip ši, nuostata „ilsisi medžiai, ilsimės ir mes” yra visiškai netinkama. Jei labai gausiai pasninga, reiktų dalį (bet ne visą) sniego dangą pašalinti. Būdą, kaip tai padaryt nesulaužant šakų, manau, nesunkiai kiekvienas gali susigalvoti pats – ar šepetėliu, ar pagaliuku, ar ranka, ar tiesiog papurtant atskiras medžio šakas. Kuo atsargiau – tuo geriau. Jei tuo metu būnu namuose, pastebėjęs, kad ėmė snigti, nuvalau nuo šakų visą sniegą. Jei ne, tada žaidžiamas žaidimas „čia nupurtyt, ten palikt”…
Šiemet, atsiradus nuo vėjo saugančiai mano bonsų sodo tvorai, kaip eksperimentą palikau keturis kadagius ir vieną zyboldo obelį. Jei žiemojimas pasiseks, ateinančiais metais ši kompanija tik didės. Kol kas atrodo viskas einasi puikiai. Gausus sniegas apklojo konteinerius, jo beveik visada prisninga ant šakų, kiek bevalytum, nėra jokių saulės nudegimo požymių, nors saulėtų dienų tikrai buvo daug. Bet „neperšokęs duobės, nieko nesakyk” – džiaugtis galima bus pavasarį, prasidėjus vegetacijai.
Kitas atvejis – sniego pagalba žiemojantiems šiltnamyje. Praėjusias dvi žiemas, kad neperdžiūtų, aš kas maždaug mėnesį laistydavau medžius labai šaltu vandeniu. Šiemet, spustelėjus dvidešimtį laipsnių šalčio viršijantiems šalčiams, žemė šiltnamyje buvo visiškai sukaustyta. Gerai, kad nebuvo plikšalos ir sniegas storu sluoksniu padengė šiltnamio stogą. Paprastai vėlyvą rudenį, kai iš šiltnamio iškeliauja agurkų ir pomidorų likučiai, stipriai nubalinu jo stogą tomis pačiomis medelių kamienų balinimui skirtomis kalkėmis su molio ar klijų priedais. Tai darau tam, kad sumažinčiau vidun patenkantį saulės spindulių kiekį, ir nebūtų tokio stipraus temperatūrų svyravimo. Iki pavasario šaltis, šlabdriba, sniegas ar net gi šaltas lietus dažniausiai visas kalkes nuplauna ir šiltnamyje vėl tampa šviesu. Šiemet stabilią prietemą sukuria ir sniegas.
Kad dar labiau padidinti stabilumą, labai gerai yra to paties sniego prinešti vidun ir bent jau plonu sluoksniu užkloti visą dirvožemio paviršių. Taip bus užtikrinta stabilesnė substrato temperatūra, o pavasariop tirpdamas sniegas palaistys pradedantį atitirpti substratą vazonuose.
Taigi, sniego atvejis – vienas iš pavyzdžių, kaip nesunkiai priešą galima paversti draugu. Atsibodo valyti savo kiemą? Sugalvokite, kur galite panaudoti susikaupusį sniegą, ir kiemo valymas nebus tuščias užsiėmimas. Analogiškas pavyzdys su pievutės šienavimu: jei atsibosta tai nuolat daryti, pradėkite nušienauta žole mulčiuoti pomedžius, pokrūmius, stambesnes daržoves (cukinijas, moliūgus). Kai pamatysite rezultatą, pievos šienavimas jau nebeapsunkins. O gali nutikti ir taip, kad nupjautos žolės ims stipriai trūkti.
Sėkmingos kovos su vėjo malūnais!
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.