Kai vasarą padaugėja darbų ir tempas tampa toks greitas, kad pasijunti kaip voverė rate, ir dar bebėgant tame rate kojos ima praslysti, reikia staigiai spustelėt stabdžius ir… keletą dienų pakeisti aplinką. Trumpos kelionės kur nors tolėliau – geras sprendimas. Taigi, šį vidurvasarį pagaliau susiruošiau bent kelias dienas paviešėti Londone. Ir sprendimą lėmė tikrai ne simpatijos bonsai kultūrai. Jau senai norėjau gyvai pamatyti vieną egzotišką Amazonės baseino vandens augalą – Viktoriją (Victoria amazonica ar V. crusiana). Teoriškai žinau apie jį labai daug – nuo sėjos iki auginimo subtilumų, o štai pamatyti bent jau augantį dirbtinėmis sąlygomis lyg šiol teko tik vėlyvą rudenį Amsterdamo botanikos sode, kur šis augalas gyveno paskutines savo dienas. Skaityti toliau: Sparčiu žingsniu po Londono parkus
Kategorija: Sodai ir parkai
Barselonos botanikos sodo bonsų kolekcija
Bonsų kolekcijos Barselonos botanikos sode kūrimas prasidėjo 1980 metais, kai žymus inžinierius ir verslininkas Pere Duran i Farell susidomėjo bonsai menu ir tapo šios kultūros iniciatoriumi, entuziastu ir mokytoju botanikos sode. Nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos 1999-aisiais jis surinko 108 Viduržemio jūros regiono augalų kolekciją.
Vėliau botanikos sodas savo jėgomis bei padedamas rėmėjų išplėtė bemaž dvigubai savo kolekciją, kurią dabar sudaro 210 egzempliorių. Nuolatos lankytojams eksponuojami 36 medžiai, kurie keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Ekspozicijoje stengiamasi išlaikyti Japonijos bonsai kultūros klasiką, sode nuolatos lankosi Japonijos meistrai, konsultuoja sodo darbuotojus, padeda galutinai suformuoti ir paruošti ekspozicijai medžius.
Kew botanikos sodo bonsų kolekcija
Turbūt pristatyti Karališkojo Kew botanikos sodo nereikia – jis pakankamai gerai žinomas visame pasaulyje. Įkurtas 1759 metais, 2003 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo registrą, šis sodas – viena dažniausiai lankomų vietų Londone.
Kew užima apie 120 hektarų plotą – vienos dienos jame įdėmiau pasižvalgyti gali būti mažoka. Šią vasarą besilankydamas jame per vieną sodo darbo dieną spėjau apžiūrėti gal tik nepilnus du jo trečdalius. Kitam kartui liko visas magnolijų-azalijų kampas, bambukų giraitė, ąžuolų kolekcija, šiuo metu remontuojama vidutinio klimato augalų oranžerija. Bet apie patį sodą – kitą kartą. Dabar norėčiau pristatyti tik vieną – jo bonsų kolekciją.
Ruduo. Pajūrio pušys
…O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai –
Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva
Tu mus viliodama žavėsi apgava,
Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę…
Ji smigs kažkam, kaip man šiandiena sminga
Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga…
„Nuvažiuoti prie jūros, parsivežti pušį…” – neblogas punktas beprotiškai įtemptos vasaros darbų sąraše. Tikrai neverta palikti jo neįgyvendinto. Ir nesvarbu, kad vsara prabėgo net jūros neprisiminus, kad įpusėjęs jau paskutinysis rudens mėnuo. Geriau, kaip sakoma, vėliau, nei praleisti progą.
Ir koks gi važiavimas prie jūros neužsukant į Japonišką sodą Mažučiuose. Tokia kelionė iš Vilniaus paprastai trunka apie dvylika valandų. Kol nuvažiuoji, kol pasivaikštai, kol atrandi, kas nauja, kas pasikeitę, o ko galbūt ir nebelikę… Po to dar reikia sugrįžti. Atodytų neproporcingas laiko pasidalinimas: kelios valandos sode ir bent dvigubai tiek kelionėje. Tik kažkodėl tokios kelionės jau eilę metų manęs visai neišvargina, greičiau priešingai – grįžti su kažkokiu nauju energetiniu užtaisu, kuris labai net gi tinka paskutiniųjų šiemet atostogų pabaigai. Skaityti toliau: Ruduo. Pajūrio pušys
Jeruzalės botanikos sodo Bonsai skyrius
.
Jeruzalės botanikos sodas yra seniausias ir didžiausias Izraelyje. Įsteigtas 1926 metais Hebrajų universiteto Mount Scopus miestelyje, sodas buvo perkeltas į dabartinę vietovę 1950-aisiais, ir gerokai išplėstas aštuoniasdešimtaisiais ir devyniasdešimtaisiais metais.
Šiandien sodas, pristatydamas įvairiausių pasaulio regionų augmeniją, apima 120 tūkstančių kvadratinių metrų plotą. Sodas yra Jeruzalės centre ir veikia kaip švietimo, mokslo, poilsio, renginių vieta.
Sodo bonsų kolekcija pradėta kurti 2002 metais, kai Izraelio bonsai kultūros pradininkai Haim Shir ir Rafael Shemi padovanojo sodai savo asmenines kolekcijas. Siekdamas palaikyti ir išplėsti bonsų meną Izraelyje, sodas ženkliai išplėtė savo veiklą, susijusią su bonsai medeliais, 2009-aisiais, įsteigdamas oficialiai Bonsai skyrių.
Šio skyriaus veikloje – trys sritys: bonsų kolekcija, bonsų mokykla ir studija bei kasmetiniai Jeruzalės botanikos sodo bonsų apdovanojimai ir konferencija. Skaityti toliau: Jeruzalės botanikos sodo Bonsai skyrius
Bonsai Izraelyje
.
Pagalvojus apie Izraelį, bonsai turbūt bus paskutinis dalykas, galintis šmėstelti galvoje. Galima pagalvoti apie religines bendruomenes, regioninį konfliktą, net gi kupranugarius (kažkas man tai yra sakęs), bet tik ne apie bonsus… Jie tikrai neatsiras minčių sąraše. Tačiau paskutiniaisiais metais Izraelyje susikūrė klestinti bonsai entuziastų bendruomenė, ir šalis bonsų pasaulyje greitai buvo pripažinta kaip greitai besivystanti.
Izraelio bonsų istorija iš tikrųjų prasideda 1960-taisiais, kai du Izraelio bonsai kultūros pradininkai, Haim Shir ir Rafael Shemi, anksčiau gyvenę Pietų Afrikoje, atsivežė į šalį ir savo meilę šiai kultūrai. Todėl Izraelio bonsai kultūrą galima traktuoti kaip Pietų Afrikos kultūros atšaką.
Pirmuosius metus jie abu dirbo pavieniui, kol pagaliau lėtai bet užtikrintai aplink juos pradėjo formuotis pirmoji bonsų entuziastų grupė. Tai truko neilgai, kol grupė pasiekė kritinę masę ir 1991-aisiais gimė pirmasis Izraelio bonsai klubas. Daugiau nei po dešimtmečio, 2004-taisiais, klubas pradėjo kviesti žinomus Europos meistrus į parodomuosius formavimus ir praktinius užsiėmimus, taip duodamas pradžią didžiajai šalies bonsų revoliucijai. Ryšiai su pasauline bonsų entuziastų bendruomene, modernių bonsai formavimo ir estetikos technikų pažinimas pakeitė Izraelio bonsai kultūrą visiems laikams. Skaityti toliau: Bonsai Izraelyje
Japoniškas sodas Vroclave
Vroclavo japoniškas sodas įkurtas 1913 metais kaip vienas iš sodų meno parodos eksponatų. Iš tų laikų liko tik dabartinės sodo ribos, tvenkinys ir pietrytinė dalis. Japonijos landšafto architektų dėka sodas buvo kardinaliai pakeistas praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje.
Šį pasikeitimą lydėjo nesėkmės. Vos praėjus dviem mėnesiam po oficialaus sodo atidarymo 1997-aisiais, jis buvo sugriautas potvynio. Beveik tris savaites didžioji sodo dalis išbuvo po vandeniu. Dauguma augalų, ypač nesenai pasodinti, tiesiog neišgyveno. Nuostoliai siekė 350 tūkstančių zlotų.
Tačiau sodas buvo atstatytas ir 1998 metais vėl atviras lankytojams.
Alytaus naujienos: Alytiškis Kęstutis Ptakauskas miniatiūrinį grožį kurs Šanchajaus botanikos sode
Beveik prieš du dešimtmečius Kęstutis Ptakauskas prie Pirmajame Alytuje pasistatyto namo pradėjo kurti pirmą Lietuvoje japoniško stiliaus sodą, ėmė domėtis miniatiūrinių medžių – bonsų menu. Jis Dzūkijos sostinėje yra surengęs net septynias tarptautines bonsų ir su jais neatsiejamų natūralių gamtoje išsiskiriančių akmenų – suisekių parodas, į kurias plūsdavo lankytojai iš didžiųjų šalies miestų. Nesulaukęs Alytaus miesto valdžios palaikymo įkurti japonišką sodą Dzūkijos sostinėje, savo idėją perdavė Vilniaus miestui, ir čia jau numatyta vieta tokiam sodui. Dabar Kęstutis darbuojasi su kinų pasiūlymu prisidėti Botanikos sode kurti specialų šeimos sodą pagal gyventojų skaičių didžiausiame Kinijos ir pasaulio mieste Šanchajuje. Skaityti toliau: Alytaus naujienos: Alytiškis Kęstutis Ptakauskas miniatiūrinį grožį kurs Šanchajaus botanikos sode
Nuotraukų galerija. Ryto rasos sodo tyloje – smagus karpių čepsėjimas
