Gera tradicija netrunka prigyti. Taigi, praėjus mėnesiui – vėl maumedžių vakarėlis. O prieš jį – yamadoriai.
Šį kartą pasirinkome Karvio ežero apylinkes, kur buvom jau vos prašvitus. Nors buvo taip debesuota, kad prašvitimu to vadinti gal ir nereikėtų. Žemėlapiai rodė pievas su retais medžiais. Teoriškai turėtų būti daug įvairių vaismedžių – kriaušių, obelų, slyvų. Teorija šį sykį neapgavo. Apleistose pievose buvo begalės stirnų apgenėtų medelių. Gaila, bet apžiūrėti jų nelabai galėjom. Neįvertinom fakto, kad sniego danga bus ganėtinai stora, todėl medelių apatinės dalys buvo uždengtos storo sniego sluoksniu. Atkasinėti kiekvieną tam, kad įvertinti, nebuvo jokios galimybės. Tad pavaikščiojom ieškodami kažko iškart krintančio į akis. Deja…
Mūsų nusižiūrėto ploto pakraštyje augo kelios šimtametės liepos ir vienas didelis senas uosis. Pastarasis aplinkiniuose laukuose buvo labai gausiai pasisėjęs. Bet uosiukų sėjinukai retai kada būna kreivi. Kaip ir klevai ar beržai jie stengiasi iš karto šauti į viršų tiesiomis ilgomis rykštėmis.
Bet rytinis pasivaikščiojimais gryname ore – kaip mankšta prieš labiau statinį medžių formavimą.
Repertuare tos pačios procedūros: žaizdų valymas tiesiniu šlifuokliu, bei jau prigijusių yamadorinių ruošinių pagrindinių skeletinių šakų pozicijų formavimas.
Artėja kovas, todėl jau sekančio vakarėlio yamadorinė dalis turėtų būti gerokai ilgesnė ir rezultatyvesnė.
Jogaila Mackevičius
G. Žilinsko, J. Mackevičiaus nuotraukos
Sorry, the comment form is closed at this time.