Metų ratas iš principo nesikeičia, nors kasmet visada kitoks. Nutirpsta sniegas, išeina pašalas, prasideda pabudimas. Tada – pirmųjų metų yamadorių metas, kasimas, sodinimas. Po to prasideda pirmieji žiedai: žibutės, šilagėlės. Su jais ir pirmieji grybai – bobausiai. Tada įsismarkuoja žydėjimas – tik spėk suktis, viską noris aplėkt, viską pamatyt. Daržai lieka neravėti, ką spėji pasėt, pasodint, ko nespėji ar užmiršti… Žydėjimui vyniojantis į pabaigą prasideda grybų manija. Tada rudeninės talkos, pasitvarkymai. Ir viskas ima sukt link žiemos migio. O vat tada – antrasis yamadorių laikotarpis. Šis jau be kasimų, tik paieškos, pasitvarkymai, pasiruošimai. Po to pasirodo sniegas, žiemos žygiai, metų pabaigos šventės, žiemos depresija. Ir vėl viskas iš naujo.
Yamadorių paieškos – neginčijamai smagus užsiėmimas gamtoje. Ir metų eigoje jis labai puikiai išsidėsto. Nors medžių ieškoti galima visus metus, tačiau kasti geriausia pavasarį, kai kuriuos ir rudenį. Būtent tada, kai gamta arba dar miega, arba jau ruošiasi miegoti.
Praeitais metais į yamadorių žygius išsiruošiau ne kartą, ne du, ir net ne dešimt, o keliolika. Turint minty, kad Lietuva – lygumų ir tiesių medžių kraštas, trofėjai tikrai džiugina. Dešimtukas pušų, keletas lapuočių. Deja, ne visi panoro su manim susigyventi. Pavyzdžiui, kiek per vėlai iškasta kaukazinė slyva buvo jau išsprogusi, ir ją mirtinai pakando vėlyvosios šalnos. Tokios šalnos visiškai nekenksmingos augančiam stipriam medžiui, tačiau persodintam, stresuojančiam jos baigėsi liūdnai.
Labai dažnai itin dideli medžiai iškasti kuris laikas auga „iš inercijos”, naudodami savo vidinius kamiene sukauptus resursus. Tačiau po kiek laiko, tada, kai ateina metas pradėti auginti šaknis, meds ima skursti ir galiausiai nunyksta. Taip išsiskyriau su nerealia didžiule bebrų nugraužta guoba. Ir ko tik ji nebuvo mačiusi gyvenime. Apart bebrų dantų ją formavo ir grybai, ir skruzdėlės. Tai būtų buvęs nuostabus kolekcijos egzempliorius.
Tačiau nesėkmės – tik retos išimtys. Didžioji dauguma naujų lapuotų ir spygliuotų draugų, parsineštų praeitais metais, puikiai prigijo. Tikiuosi, ir puikiai peržiemos.
O kur dar nepakartojamos žygių akimirkos su draugais…
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.