Skirtingai nuo kelių praėjusių, ši žiema periodiškai parodo savo tvirtą žiemišką charakterį. Yra visko – ir atlydžių, ir didelio šalčio bangų, ir plikšalos, ir šlabdribos, ir sniego. Sniego poveikis medžiams gali būti vertinamas labai prieštaringai. Jis gali tiek pagelbėti, tiek prikrėsti šunybių. Nors daugeliu atveju tai tikrai panašu į kovą su vėjo malūnais.
Gausiai iškritęs sniegas uždengia ne tik medžių šakas, bet ir substratą, neretai apklodamas iš visų pusių ir konteinerius. Taip susidaro saulės spindulius atspindintis izoliacinis sluoksnis, saugantis augalų šaknis nuo spartaus temperatūrų svyravimo. Per atlydžius tirpdamas, sniegas neleidžia substratui perdžiūti.
Ypač gerai sniego danga laikosi ant spygliuočių medžių vainikų. Čia jis taip pat gali labai vykusiai pasitarnauti, apsaugodamas medžius nuo ryškių saulės spindulių, taip išgelbėdamas nuo fiziologinės sausros bei apdegimo. Ar pastebėjote, kad nors dar tik sausio vidurys, medžių šešėliai ant sniegu padengtų namų stogų yra labai kontrastingi. O ir žiūrėti neprisimerkus į šviesą atspindinti sniegą darosi vis sunkiau.
