Ar reikia kovoti su sniegu?

Skirtingai nuo kelių praėjusių, ši žiema periodiškai parodo savo tvirtą žiemišką charakterį. Yra visko – ir atlydžių, ir didelio šalčio bangų, ir plikšalos, ir šlabdribos, ir sniego. Sniego poveikis medžiams gali būti vertinamas labai prieštaringai. Jis gali tiek pagelbėti, tiek prikrėsti šunybių. Nors daugeliu atveju tai tikrai panašu į kovą su vėjo malūnais.

Gausiai iškritęs sniegas uždengia ne tik medžių šakas, bet ir substratą, neretai apklodamas iš visų pusių ir konteinerius. Taip susidaro saulės spindulius atspindintis izoliacinis sluoksnis, saugantis augalų šaknis nuo spartaus temperatūrų svyravimo. Per atlydžius tirpdamas, sniegas neleidžia substratui perdžiūti.

Ypač gerai sniego danga laikosi ant spygliuočių medžių vainikų. Čia jis taip pat gali labai vykusiai pasitarnauti, apsaugodamas medžius nuo ryškių saulės spindulių, taip išgelbėdamas nuo fiziologinės sausros bei apdegimo. Ar pastebėjote, kad nors dar tik sausio vidurys, medžių šešėliai ant sniegu padengtų namų stogų yra labai kontrastingi. O ir žiūrėti neprisimerkus į šviesą atspindinti sniegą darosi vis sunkiau.

stogas

Skaityti toliau: Ar reikia kovoti su sniegu?

Metų laikai. Atsargiai – pavasarinė sausra!

Pavasarinės saulės poveikyje imantys rusti buksmedžio lapai

Gerokai daugiau nei prieš pusmetį straipsnyje „Metų laikai. Vasara. Sausmetis, karščio bangos” aptarėme kas vyksta augale karščio poveikyje kai sutrinka normali šaknų funkcija, kaip su tuo kovoti, ką daryti. Fiziologinė sausra – tai daugiau augalo vidinė būsena prasidedanti tada, kai aplinkoje drėgmės pakanka, bet pats augalas jos negali tinkamai įsisavinti.

Panaši situacija pasitaiko ne tik per vidurvasario karščius, bet ir per pavasarinį atlydį. Apie tai irgi buvo nemažai užsiminta kalbant apie visžalius augalus, jų žiemojimą Lietuvos klimato sąlygomis.

Augalas gali būti visiškai atsparus žiemos šalčiui ir kuo puikiausiai peržiemoti, iškęsti nemažus žiemos speigus jei temperatūra būna stabiliai žema. Tada jis pereina į ramybės būseną, sustoja metabolitiniai procesai, o vandens išgarinimas tampa faktiškai nepastebimas. Tačiau šalčius keičiant atlydžiui, pakilusi temperatūra ypač saulėtomis dienomis „pažadina” augalo gyvybinius procesus, tuo pačiu suintensyvėja ir vandens išgarinimas pro lapų žioteles. Augalas iš rudens vandeniu yra kiek apsirūpinęs, bet šių atsargų tikrai neužtenka užsitęsusiai nestabiliai žiemai. Vanduo garinamas pro lapus, o šaknys yra įšalusios ir nesugeba įsiurbti dirvožemio vandens, reikalingo vidiniam augalo balansui atstatyti. Prasideda vidinė augalo dehidratacija ir išsekimas, ilgainiui galintis pasibaigti viso augalo ar didelės jo dalies žuvimu. Šios fiziologinės sausros mechanizmas yra toks pats kaip ir nuo karščio ar ligų sutrikus augalo šaknų funkcijai. Skaityti toliau: Metų laikai. Atsargiai – pavasarinė sausra!