Bal 222016
 

Ne koks šiemet pavasaris, net forsitijos žydėti nelinkusios. Atrodo gamta laukia kažko, o tas „kažkas“ vis neateina. Žinoma, laukiama atšilimo – o jos kaip nėra, taip nėra. Tačiau, kad ir kaip viskas vyktų pamažu, kiekvienam augalui anksčiau ar vėliau ateina žydėjimo metas. Artėjant nors ir prognozuojamai vėsiam savaitgaliui, Vilniuje, prie Neries, žiedus pradėjo skleisti sakuros…

sakuros 2016-17

Skaityti toliau »

Lap 282015
 

bonsai2Šie metai kelionėmis buvo palankūs. Tikiuosi, ateinantys bus bent jau ne prastesni. Dar nepasibaigus žiemai – Genkas ir Noelanders Trophy, įpusėjus pavasariui – Nacionalinė Lenkijos paroda Ksiaz Walbžyche (ir ne tik paroda, bet ir yamadori pasižvalgymas miesto apylinkėse stūksančiuose kalnuose), pavasariui baigiantis – apsipirkimas Paryžiaus bonsai parduotuvėse, vidurvasarį – Londono parkai ir Ma-ke bonsai studija, įpusėjus rudeniui – BonsaiEuropa paroda Bury, ir štai jau visai ant žiemos slenksčio – Barselona. Ir visai nesvarbu, ar tai asmeninė kelionė, ar tarnybinė komandiruotė – visada, gerai atlikus „namų darbus“, galima rasti laiko ir ką aplankyti turbūt kiekviename mieste. Taip, susiplanuoti kelionę iš anksto tikrai yra svarbu. Tuo įsitikinau būdamas Londone, kai netikėtai pasikeitus pradiniams planams ir pasikliovus paieškos sistema internete, teko gerokai paplušėti, kol suradau naują maršrutą. Vieni susimoka google už reklamą ir rodomi kiekviename paieškos puslapyje, nors ten jie visai ir netinka, kiti naudoja įvairias paieškos sistemos apgaulės priemones, stengdamiesi įsibrukti į kiekvienus jos rezultatus. Kam viso to reikia, nelabai suprantu, nes juk galiausiai interesantai atsirenka pelus nuo grūdų. Skaityti toliau »

Lap 272015
 

2015-07-30_3324 tlefonaiKai vasarą padaugėja darbų ir tempas tampa toks greitas, kad pasijunti kaip voverė rate, ir dar bebėgant tame rate kojos ima praslysti, reikia staigiai spustelėt stabdžius ir… keletą dienų pakeisti aplinką. Trumpos kelionės kur nors tolėliau – geras sprendimas. Taigi, šį vidurvasarį pagaliau susiruošiau bent kelias dienas paviešėti Londone. Ir sprendimą lėmė tikrai ne simpatijos bonsai kultūrai. Jau senai norėjau gyvai pamatyti vieną egzotišką Amazonės baseino vandens augalą – Viktoriją (Victoria amazonica ar V. crusiana). Teoriškai žinau apie jį labai daug – nuo sėjos iki auginimo subtilumų, o štai pamatyti bent jau augantį dirbtinėmis sąlygomis lyg šiol teko tik vėlyvą rudenį Amsterdamo botanikos sode, kur šis augalas gyveno paskutines savo dienas. Skaityti toliau »

Lap 232015
 

Bonsų kolekcijos Barselonos botanikos sode kūrimas prasidėjo 1980 metais, kai žymus inžinierius ir verslininkas Pere Duran i Farell susidomėjo bonsai menu ir tapo šios kultūros iniciatoriumi, entuziastu ir mokytoju botanikos sode. Nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos 1999-aisiais jis surinko 108 Viduržemio jūros regiono augalų kolekciją.

Vėliau botanikos sodas savo jėgomis bei padedamas rėmėjų išplėtė bemaž dvigubai savo kolekciją, kurią dabar sudaro 210 egzempliorių. Nuolatos lankytojams eksponuojami 36 medžiai, kurie keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Ekspozicijoje stengiamasi išlaikyti Japonijos bonsai kultūros klasiką, sode nuolatos lankosi Japonijos meistrai, konsultuoja sodo darbuotojus, padeda galutinai suformuoti ir paruošti ekspozicijai medžius.

ekspo Skaityti toliau »

Lap 232015
 

Turbūt pristatyti Karališkojo Kew botanikos sodo nereikia – jis pakankamai gerai žinomas visame pasaulyje. Įkurtas 1759 metais, 2003 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo registrą, šis sodas – viena dažniausiai lankomų vietų Londone.

Kew užima apie 120 hektarų plotą – vienos dienos jame įdėmiau pasižvalgyti gali būti mažoka. Šią vasarą besilankydamas jame per vieną sodo darbo dieną spėjau apžiūrėti gal tik nepilnus du jo trečdalius. Kitam kartui liko visas magnolijų-azalijų kampas, bambukų giraitė, ąžuolų kolekcija, šiuo metu remontuojama vidutinio klimato augalų oranžerija. Bet apie patį sodą – kitą kartą. Dabar norėčiau pristatyti tik vieną – jo bonsų kolekciją.

kew

Skaityti toliau »

Lap 162015
 

EN…O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai –
Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva
Tu mus viliodama žavėsi apgava,

Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę…
Ji smigs kažkam, kaip man šiandiena sminga
Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga…

Jonas Aistis, 1942

„Nuvažiuoti prie jūros, parsivežti pušį…“ – neblogas punktas beprotiškai įtemptos vasaros darbų sąraše. Tikrai neverta palikti jo neįgyvendinto. Ir nesvarbu, kad vsara prabėgo net jūros neprisiminus, kad įpusėjęs jau paskutinysis rudens mėnuo. Geriau, kaip sakoma, vėliau, nei praleisti progą.

Ir koks gi važiavimas prie jūros neužsukant į Japonišką sodą Mažučiuose. Tokia kelionė iš Vilniaus paprastai trunka apie dvylika valandų. Kol nuvažiuoji, kol pasivaikštai, kol atrandi, kas nauja, kas pasikeitę, o ko galbūt ir nebelikę… Po to dar reikia sugrįžti. Atodytų neproporcingas laiko pasidalinimas: kelios valandos sode ir bent dvigubai tiek kelionėje. Tik kažkodėl tokios kelionės jau eilę metų manęs visai neišvargina, greičiau priešingai – grįžti su kažkokiu nauju energetiniu užtaisu, kuris labai net gi tinka paskutiniųjų šiemet atostogų pabaigai. Skaityti toliau »