Labanoro giria, dar vadinama Labanoro-Pabradės giria, yra antras Lietuvos miškų masyvas pagal dydį ir užima 91 500 ha, iš kurių mišku apaugęs plotas sudaro 73 000 ha. Daugiau nei pusė girios patenka į Labanoro regioninį parką ir toliau ji driekiasi iki Lavoriškių girios pietuose ir Ažvinčių-Minčios girios šiaurėje (Brukas ir Žygelis, 2007). Labanoro giria neturi aiškių ribų, kaip nemėgsta ribų ir pati gamta. Žinoma, Labanoro giria kadaise buvo daug didesnės girios dalimi, o paleobotaniniai duomenys (Gaidamavičius ir kt., 2011) rodo, kad pirmieji mūsų krašto gyventojai ją matė visai kitokią, nei dabar matome mes. Prieš trejetą tūkstančių metų kas dešimtas medis čia buvo ąžuolas. Netruko maumedžių, bukų, skroblų, jovarų, tuopų, kukmedžių ir kitų dabar jau egzotiškai šiame krašte atrodančių medžių. Girioje yra apie 300 ežerų, bet kadaise jų buvo kur kas daugiau, nes dauguma jų pavirto aukštapelkėmis. Buvo ir daug žemyninių kopų, kurių smėlį netrukdomai žarstė vėjai. Senovinis kraštovaizdis turėjo atrodyti užburiančiai, tad gal ne veltui, etnologų manymu, ši giria – viena mistiškiausių, mitologiškiausių vietų Lietuvoje. Jau pats Labanoro vardas, kuriuo pavadinta ir giria, ir miestelis, skamba mistiškai. Ar tai nuo labai norisi čia vėl sugrįžti, ar – nuo labo noro, t. y. geros valios žmonių, čia gyvenančių… Kas žino?.. Bet ir viena, ir kita puikiai atitinka tikrovę. Skaityti toliau: Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas
