Augalas ant akmens. Minimalistinis variantas

Kartais paprastą ir nelabai išvaizdų medį gali pagyvinti neįprasta, originali detalė, aksesuaras, netradicinis požiūris ar sprendimas. Viena iš tokių galimybių suteikti bonso kompozicijai savotiško šarmo – akmens ar uolienos įkomponavimas, augalo „pasodinimas” ant akmens.

Panagrinėkime nesudėtingą ir visiems prieinamą pavyzdį, pasirinkdami paprastą pakelės akmenį ir visiems gerai žinomą kambarinį augalą – kinrožę (Hibiscus rosa-sinensis).

Kuo tinkamas pakelės akmuo – ogi tuo, kad jų visur pilna, ir nesunku išsirinkti sau tinkamiausią – tiek pagal dydį, tiek pagal forma, tiek pagal kitus parametrus (spalvą, paviršiaus piešinį, grublėtumą). Skaityti toliau: Augalas ant akmens. Minimalistinis variantas

Bonsų tipologija ir stilistika – 4 dalis. Ekologinis klasifikavimas

Vis dažniau pradedamas naudoti ir kiek kitoks bonsų skirstymas – ekologinis. Tai – skirstymas pagal galimas jų auginimo sąlygas. Mūsuose dažniausiai sutinkami terminai „kambariniai” ir „lauko” bonsai. Kas tai yra? Ar toks skirstymas tinkamas, ar teisingas?

Kambariniai bonsai – tai visos medžių rūšys, kurios arba gali augti kambaryje, arba gali augti tik kambaryje. Šis sugalvotas apibrėžimas nėra nei kalbos klaida, nei koks pokštas. Visas sumedėjusių augalų rūšis sąlyginai galima suskirstyti į tas, kurioms kambarinės sąlygos ištįsus metus yra būtinos, ir į tas, kurioms tos sąlygos yra galimos, t.y. atnešti iš lauko ant palangės jie nepradeda skursti ir nykti.

Sakysim, paprastasis beržas ar eglė niekada neaugs standartiniame bute. Pirmiausia, čia jiems per sausas oras. Antra, tokiomis sąlygomis nėra tinkamo ramybės periodo. Bet svarbiausia – per mažas dienos ir nakties temperatūrų skirtumas. Būtent trečioji sąlyga ir veda prie neišvengiamos tokio tipo medžių žūties. Per dieną, net ir dideliame karštyje augantys, fotosintezės dėka tokie augalai sintetina įvairias organines medžiagas. Vyksta asimiliacijos ir sintezės procesai. Tai dėl jų augalas auga, didėja jo biomasė. Tačiau kartu vyksta ir kvėpavimas, medžiagų skaidymas, disimiliacija. Jo pasekoje susintetintos medžiagos skaidomos, o energija toliau panaudojama sintezei. Nakčia vyksta tik disimiliacija. Be to, reparuojamos (atstatomos) fotosintezės fermentinės sistemos po dienos „nusidėvėjimo”. Tiek asimiliacija, tiek disimiliacija turi būti pusiausvyroje. Kuo sparčiau vyksta asimiliacija, tuo greičiau auga augalas. Bet jei staiga medžiagų suskaidoma daugiau nei  susintetinama, augalas ima skursti – juk skaidymo fermentai turbūt labiausiai nuo temeratūros priklausoma fermentų grupė. Kuo ji aukštesnė, tuo skaidymas vyksta greičiau. Taigi, augalas tarsi be reikalo naudoja dienos metu pagamintas medžiagas. Skaityti toliau: Bonsų tipologija ir stilistika – 4 dalis. Ekologinis klasifikavimas

Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)

Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum) – tai kiparisinių šeimos (Cupressaceae) spygliuočių medžių rūšis, vienintelė mamutmedžių gentyje. Pavadinimai kitomis kalbomis: lotyniškai – Sequoiadendron giganteum, angliškai – Giant Sequoia, Sierra Redwood, Wellingtonia, vokiškai – Der Riesenmammutbaum, Berg-Mammutbaum, Wellingtonie, prancūziškai – Le séquoia géant.

Auga vakarų JAV, Kalifornijoje, Siera Nevados kalnuose (daugiausia Kings Canyon ir Sekvojos nacionaliniuose parkuose).

Didysis mamutmedis – vienas didžiausių ir seniausių pasaulio medžių. Vidutinis suaugusio medžio aukštis 50-85 m, kamieno skersmuo 6-8 m. Rekordinių užfiksuoti duomenys siekia 94,8 m aukštį ir 17 m skersmenį. Amžius gali siekti 3500 metų. Žievė plaušuota, stora (iki 90 cm). Spygliai 3-6 mm ilgio. Kankorėžiai 4-7 cm lgio, subręsta per 18-20 mėnesių. Kankorėžyje būna ~230 sėklų.

Natūraliai gamtoje dauginasi sėklomis. Nupjovus medį iki kelmo, pastarasis atžalų neduoda. Tačiau bent kokio amžiaus mamutmedžiai gali išsprogti iš miegančių kamieno pumpurų, jei dalis šakų ar net visas vainikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunyksta. Dažniausiai natūraliai gamtoje tai atsitinka gaisrų pasekoje. Skaityti toliau: Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)

Metų laikai. Vasara. Sausmetis, karščio bangos

Pavasarį nubudę medžiai netruko pradėti augti, vystytis, žydėti, megzti vaisius. Atėjusi vasara savo šiluma dar labiau paspartina augalų vystymosi procesus – spartėja medžiagų apykaita, vandens įsiurbimas, mineralinių medžiagų pasisavinimas, fotosintezės dėka didėja organinių medžiagų kiekis augale.

Nors kartais teigiama, kad pasodintas į mažą konteinerį, apribotom šaknim ir suformuotu vainiku medis neauga – tai nėra tiesa. Tik išoriškai šis augimas gali būti mažai pastebimas. Bet medis vystytis nenustoja. Ir toliau jo kamiene susidaro metinės rievės, formuojasi nauji pumpurai, šakos ir šaknys, žiedai. Tik viskas vyksta gal kiek lėčiau, nepastebimiau. Augalai tuo ir skiriasi nuo gyvūnų bei grybų, kad auga ir vystosi visą gyvenimą. Augimui sustojus ateina augalo žūtis.

Tie keli vasaros  mėnesiai užtikrina pačias palankiausias sąlygas – intensyvų ir ilgalaikį apšvietimą, drėgmę, aukštą temperatūrą. Apšvietimas įtakoja fotosintezę, taigi augalas sugeba pasigaminti ir sukaupti pakankamai organinių medžiagų tiek savo kūno statybai, tiek žaizdų užgydimui, tiek naujų organų (šakų, šaknų) regeneracijai, tiek žydėjimui bei vaisių nokinimui. Skaityti toliau: Metų laikai. Vasara. Sausmetis, karščio bangos

Recomendations for the authors

Theory, methodic, technologies are not the main topic of this web-site. The major interest for us is the real life in bonsai area – exhibitions, seminars, practical workshops. Nevertheless, practice ant theory are always together.

As early as in the first article, visitors of the website were invited to share their experience, to send photos, to write articles, and to provide their notices.

Many thanks to those having answered to the invitation. On the website, a number of collective works, such as articles about the seminars and workshops, appeared.

We’d like to point your attention that the best way to learn something is to teach another about it.

However, in course of cooperation with authors of articles, some problems arose, for example, what style should be chosen for an article, what components should it consist of, what structure of it should be followed and so on. All these problems are timely and natural. Independently on the number of authors, it is important to preserve integrity of the website at least to the minimum extent. So, the idea on some regulations to be observed and the tips to be focused appeared.

You have probably noticed that  the web-site provides materials of several types; they include announcements and descriptions of events, survey articles (on forming, general peculiarities of cultivation, etc.), descriptions of specific species, advertisements of growers or organizations. In any case, the size of an article is not limited; however, the optimum size should be no less than 2000 characters.

Let’s discuss individually each type. Skaityti toliau: Recomendations for the authors

Rekomendacijos straipsnių autoriams

Teorija, metodikos, technologijos – tai nėra pagrindinis šios svetainės tikslas. Žymiai svarbiau mums gyvas ir aktyvus gyvenimas, susijęs su bonsais – užsiėmimai, parodos, diskusijos. Tačiau praktika ir teorija dažniausiai yra labai tarpusavyje susietos ir viena kitą papildančios dalys.

Todėl jau pirmuosiuose svetainės pranešimuose, gal ne tiesiogiai, gal daugiau tarp eilučių skaitytojai buvo kviečiami aktyviau dalyvauti ne tik kaip pasyvūs stebėtojai, bet ir kaip aktyvūs dalyviai. Viena iš tokių saviraiškos formų galėtų būti ir straipsniai apie bonsus, jų formavimą ar priežiūrą. Ir nesvarbu, ar tai teorinės informacijos analizė, ar savo medelio (ar net gi kolekcijos) pristatymas.

Noriu atkreipti ir vadinamųjų „naujokų” dėmesį į tai, kad vienas geriausių būdų pačiam ką nors išsiaiškinti „iki galo” – tai pakankamai aiškiai apie tai papasakoti kitiems. Užuominą, manau, supratot…

Žinoma, natūralus klausimas – kokiu stiliumi rašyti straipsnį, kokios jo sudėtinės dalys, kaip jį apipavidalinti. Kad ir kiek bebūtų autorių, svarbu bent minimaliai išlaikyti svetainės vientisumą. Todėl ir kilo mintis bent šiek tiek apibrėžti, kokių nuostatų vertėtų laikytis, į ką atkreipti dėmesį.

Svetainėje, jei pastebėjote yra kelių tipų straipsniai: skelbimai ir renginių aprašymai, apžvalginiai straipsniai (pasakojantys apie bonsai kultūrą, auginimą, formavimą, stilius ir stilistiką, ir pan.), konkrečių rūšių aprašymai, augintojų ar organizacijų reklama. Visais atvejais straipsnio apimtis nėra ribojama, bet geriausia, kai jis sudaro ne mažiau 2000 spaudos ženklų.

Dabar panagrinėkime kiekvieną tipą atskirai. Skaityti toliau: Rekomendacijos straipsnių autoriams

Bonsų tipologija ir stilistika – 1 dalis. Įvadas be paveikslėlių.

Nors tiek istorikai, tiek archeologai randa vis naujų bonsų atsiradimo įrodymų, faktų, bylojančių apie jų paplitimą, auginimo raidą bei tradicijas, vis gi šios kultūros atsiradimas netruko būti apipintas legendomis, įvairiais būtais ir nebūtais pasakojimais. Atsiradę kaip mini-peizažo dalis,  jau nuo senų laikų bonsai kaip auginimo kultūra paplito ir vystėsi skirtingose, pakankamai izoliuotose valstybėse, veikiami jų kultūrų. Užgimusi Kinijoje, čia besivystydama savarankiškai ir toliau, perėjo šios valstybės sienas  – pateko į Japoniją, Tailandą, Vietnamą,  kitas šio regiono šalis, o dar vėliau – Europą ir kitus kontinentus. Skaityti toliau: Bonsų tipologija ir stilistika – 1 dalis. Įvadas be paveikslėlių.

Substratai, jų dalys. Akadama

Akadama – tai dažniausiai tiek mėgėjų, tiek profesionalų naudojamas substratas.  Pavadinimas kilęs iš dviejų japoniškų žodžių: raudonas ir kamuolys. 

Šis substratas yra natūraliai gaunamas kasant gamtoje ir panašus į granuliuoto molio gabalėlius. Iš gilesnių sluoksnių iškasti akadamos gabalėliai yra vertingesni ir dažniau naudojami tiek bonsų auginime, tiek sodininkystėje. Akadama gali būt  naudojama tiek gryna, tiek maišoma su kitais substratais – smėliu, kompostu, žievės gabaliukais, durpėmis, lavos granulėmis ir pan.

Skaityti toliau: Substratai, jų dalys. Akadama

Juodšilių popietės. Kusamonai, shitakusa. Pirmą kartą formuotų medelių einamoji priežiūra

Legendos byloja, kad kažkada, labai labai senai, vienas įnoringas kinų imperatorius užsimanė kas rytą nubudęs pro savo rūmų langą aprėpti visą šalį vienu žvilgsniu. Imperatoriaus noras (o gal užgaida) netruko būti įgyvendintas, ir rūmų kieme atsirado ištįsi peizažai – su kalnais, upėmis, miškais, pievomis. Visa Kinija, sumažinta tiek, kad ją galima būtų apžvelgti vienu žvilgsniu – visą iš karto.

Kad padaryti šią sudėtingą kompoziciją, turėjo paplušėti visi – ir molio meistrai, ir staliai, dailidės, akmenskaldžiai. Bet sunkiausia turbūt buvo sodininkams, turėjusiems sukomponuoti daug mažų medžių ir žolinių augalų.

Nuo to ir prasidėjo tiek bonsų, tiek kusamonų bei shitakusų kultūros. Be jokios abejonės bonsai, kaip sumedėję ilgamečiai miniatiurizuoti gyvos gamtos objektai išpopuliarėjo greičiau, tapo plačiau žinomi. Kusamonų ir shitakusų kompozicijos, kurios dažniausiai nėra ilgaamžės taip ir pasiliko lydimieji elementai, nepaisant to, kad kompoziciniam išbaigtumui jų vaidmuo gali būti tikrai neantraeilis. Skaityti toliau: Juodšilių popietės. Kusamonai, shitakusa. Pirmą kartą formuotų medelių einamoji priežiūra