Žiema, nors ir neskubėdama, bet vis gi atėjo. Lyg ir viskas vyko teisingai. Pradžioje merkė lietus, prigirdė žemę. Tada ėmė spaust lengvas šaltukas, o kartu ir pradėjo snigti. Kai viskas buvo sniegu užklota, šaltukas spustelėjo stipriau. Tad skųstis neturėtumėm. Kad ir kaip tie šalčiai nepatiktų, žiema mūsų krašte – privalomas metų laikas. Per jį gamta pailsi, atsirenka stipriausius, ištvermingiausius, susidoroja su parazitais.
Ko reikėtų nepamiršti žiemos metu? Visų pirma, žiemojančių po atviru dangumi medžių. Nesvarbu, ar jų vazonai prikasti į žemę, ar stovi ant lentynų, apsauga nuo „šaltosios porelės” – žvarbaus vėjo ir gausaus sniego – niekada nepakenks. Ir jei nuo vėjo apsaugą pasiruošiame prieš žiemą, tai nuo sniego tenka saugotis reguliariai. Skaityti toliau: Šalčiui paspaudus
Nuo šio medžio augimo posūkio bonso link „pradžių pradžios”, t.y. 2010-ųjų, jau praėjo beveik penki metai. Kas buvo padaryta iki šiol? Pirmiausia, tai medis po gal ir nelabai savalaikio iškasimo ir sunkios pirmos žiemos (jis buvo tik prikastas, net nepasodintas) prigijo. Augimas buvo vešlus, nepasireiškė jokios fiziologinės ligos, o kitokių ligų ir priešų forsitijos mūsų kraštuose beveik neturi. Tada buvo palaipsniui atkasama apatinė kamieno dalis, trumpinami ištįsę stiebai viršuje, šalinamos šoninės ir šakninės atžalos, trumpinamos, vieluojamos ir formuojamos tos negausios viršūninės šakelės. Ir taip palaipsniui forsitija „suprato”, kuria linkme reikia augti, ko iš jos norima.
Kaip naujai išrinkta BCI prezidentė gavau daugybę palaikymo žinučių. Tikiuosi, galėsiu pateisinti parodytą pasitikėjimą.
