Metai persijungė, laikas apžvelgti, kas gi gero nutiko per praėjusius yamadorių fronte. Posakis „kuo toliau, tuo smagiau” arba „kuo giliau į mišką, tuo medžių daugiau” čia visai tinka. Dar metų pradžioje kažkaip fiksavau renginių kalendoriuje kiekvieną pasivaikščiojimą, po to nustojau tai daryti, nes tiesiog užsimiršdavo. „Yamadorinių darželių” ir „medžioklės plotų” atsirado labai daug.
Stebint vis labiau taisykle tampantį žieminį atšilimą, „bonsų reikalai” faktiškai nebesustoja ištisus metus. Anksčiau sunešdavom medžius į žiemojimo vietą, užsnigdavo, užšaldavo, o mes laukdavom iki pat pavasario, kai išėjus pašalui prasidėdavo yamadorių sezonas. Dabar gi visą žiemą gali ieškoti naujos medžiagos formavimui, ir net gi ją kasti. Per kelis dešimtmečius kažkaip pasidarė Lietuvoje ankšta, ir pradėjome dairytis į kaimynines šalis. Vienos jų turi kalnus, kuriuose, kaip žinia medžių augimo stilius gerokai skiriasi nuo mūsų lietuviškųjų lygumų. Kitose galima rasti medžių rūšių, kurios pas mus natūraliai neauga, bet sėkmingai galėtų būti auginamos.
Taigi, šiais metais nusižiūrėjome geltonžiedę sedulą (Cornus mas). Lietuvoje jos sėkmingai auginamos, gausiai žydi ir dera. Tai – vieni pirmųjų pražystančių augalų. Deja, Lietuvoje jų „laukinėje” gamtoje nerasime. Sudėtingas, ilgai trunkantis dygimas (kartais sėklai sudygti reikia keleto metų), prastas konkurencingumas juvenilinėje stadijoje. Mūsų ekosistemose geltonžiedes sedulas lengvai nurungia kiti augalai pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Tačiau įsitvirtinęs augalas labai gajus, pasižymintis atsparumu šalčiui, gera regeneracija, sparčiu augimu, grybam ir bakterijom atsparia, nepūvančia, tvirta mediena, greitu žaizdų gijimu. Apie dekoratyvumą ir pritaikomumą bonsų kultūrai taip pat verta užsiminti. Anksti pavasarį pražystantys mažučiai geltoni žiedai, dekoratyvūs priešiniai ryškiai žali lapai, nedidelės pailgos ryškiai raudonos uogos. Visos vegetacijos metu augalas išlieka labai dekoratyvus. Negali šios sedulos pasigirti tik lapkričiu – deja, labai nenusidažo jokiomis ryškiomis spalvomis. Jie tiesiog nurunda ir nukrenta.
Būtent šiais metais nutarėm jų paieškoti pas kaimynus. Galimybė pasitaikė Vengrijoje, už pusantro tūkstančio kilometrų nuo namų – bet argi tai kliūtis… Skaityti toliau »
Metų ratas iš principo nesikeičia, nors kasmet visada kitoks. Nutirpsta sniegas, išeina pašalas, prasideda pabudimas. Tada – pirmųjų metų yamadorių metas, kasimas, sodinimas. Po to prasideda pirmieji žiedai: žibutės, šilagėlės. Su jais ir pirmieji grybai – bobausiai. Tada įsismarkuoja žydėjimas – tik spėk suktis, viską noris aplėkt, viską pamatyt. Daržai lieka neravėti, ką spėji pasėt, pasodint, ko nespėji ar užmiršti… Žydėjimui vyniojantis į pabaigą prasideda grybų manija. Tada rudeninės talkos, pasitvarkymai. Ir viskas ima sukt link žiemos migio. O vat tada – antrasis yamadorių laikotarpis. Šis jau be kasimų, tik paieškos, pasitvarkymai, pasiruošimai. Po to pasirodo sniegas, žiemos žygiai, metų pabaigos šventės, žiemos depresija. Ir vėl viskas iš naujo.
Yamadorių paieškos – neginčijamai smagus užsiėmimas gamtoje. Ir metų eigoje jis labai puikiai išsidėsto. Nors medžių ieškoti galima visus metus, tačiau kasti geriausia pavasarį, kai kuriuos ir rudenį. Būtent tada, kai gamta arba dar miega, arba jau ruošiasi miegoti. Skaityti toliau »
Žinoma, maumedžių vakarėlis kovo pradžioje buvo. Tik kad su pasakojimais apie tokius susibūrimus yra kiek keblu. arba tu užsiimi savo medžiu (ar medžiais), arba daugiau pusės laiko gaišti su fotosesija, arba nufotografuoji belekaip, ir nieko iš to nesimato. Todėl kiek pasvarstęs, nutariau susilaikyti nuo įspūdžių pasakojimo. Vis tiek nieko gero iš to išmokti negalima. Norint mokytis ir tobulėti, reikia dalyvauti, o ne žiūrėti lyg pro rakto skylutę. Niekas dailiojo čiuožimo dar neišmoko, žiūrėdamas varžybas. Tas pats ir su bonsų kultūra.
Bet ne medžių formavimas yra pavasario TOP1, o yamadoriai. Ir startas jiems buvo duotas kovo 27 dieną. Kad taip vėlai, kaltas tradicinis lietuviškas pavasaris. Nors dienos kovo pradžioje pasitaikė labai šiltos ir saulėtas, nebuvo lietaus, ir pašalas neleido normaliai įsmeigt kastuvų į žemę. Bet pagaliau gruntas atitirpo, ir pradžia padaryta. Pirmiausia, apžiūrėjome pasiruoštas pušis. Iki jų kasimo dar yra laiko, bet viską reikia susiplanuoti iš anksto. Per pastaruosius keletą metų pavyko pasiruošti neblogų ruošinių.
Na, ir žinoma, pats kasimo procesas. Paieškos paieškomis, bet yamadorių sezonas prasideda tada, kai iškasamas pirmas medis. Ir nuo tada iki medžiams išsprogstant galioja posakis „Savaitė be yamadorių – bloga savaitė”. Nepražiospkit sezono!
Jogaila Mackevičius
Gera tradicija netrunka prigyti. Taigi, praėjus mėnesiui – vėl maumedžių vakarėlis. O prieš jį – yamadoriai.
Šį kartą pasirinkome Karvio ežero apylinkes, kur buvom jau vos prašvitus. Nors buvo taip debesuota, kad prašvitimu to vadinti gal ir nereikėtų. Žemėlapiai rodė pievas su retais medžiais. Teoriškai turėtų būti daug įvairių vaismedžių – kriaušių, obelų, slyvų. Teorija šį sykį neapgavo. Apleistose pievose buvo begalės stirnų apgenėtų medelių. Gaila, bet apžiūrėti jų nelabai galėjom. Neįvertinom fakto, kad sniego danga bus ganėtinai stora, todėl medelių apatinės dalys buvo uždengtos storo sniego sluoksniu. Atkasinėti kiekvieną tam, kad įvertinti, nebuvo jokios galimybės. Tad pavaikščiojom ieškodami kažko iškart krintančio į akis. Deja… Skaityti toliau »
Metai prasidėjo, ir nėra ko čia labai laukti kol sniegas nutirps. Yra nemažai medžių rūšių, kurias formuoti žiemą yra geriau dėl padidėjusio šakučių lankstumo. Vieni tokių – maumedžiai. Štai ir buvo sugalvotas pavadinimas žieminiams formavimams – „Maumedžių vakarėlis”.
Nekantriai laukėme pirmojo metų savaitgalio. O kad nebūtų viskas vien uždaroje patalpoje, papildomai sumąstėme padaryti apšilimą gamtoje ir „payamadoriauti”. Metas tikrai tam tinkamas. Lengvas šaltukas reiškia – geriau pravažiuojami klaidūs miško keliai. Saikingas sniego sluoksnis netrukdo vaikščioti, nereikia klampoti per pusnis, bet medžių kamienai matosi žymiai geriau nei kitais metų laikais.
Iki šiol, per daugiau nei dešimtmetį svetainėje nemažai kalbėjome apie tai, kaip bonsam geriau peržiemoti. Bet netikėtai pastebėjau, kad vienas (ir pats geriausias) atvejis liko neaprašytas. Tai paprastas žiemojimas šiltnamyje. Be jokių prikasimų, tiesiog sustatant vazonus ant paprastų šalčiui inertiškesnių pakylų, kokios yra, pavyzdžiui, euro padėklai.
Šiltnamis turėtų stovėti vietoje, apsaugotoje nuo vidudienio saulės. Maniškio pietuose auga senas pušynas. Žiemą saulė nepakyla aukštai, ji slepiasi už medžių, todėl bonsams negresia perkaisti. Jei tokių sąlygų nėra, šiltnamį reiktų dengti matine plėvele.
Tokiomis sąlygomis medžiai būna apsaugoti nuo didžiausio jų žiemos priešo – vėjo. Nereikia pergyventi dėl įšalusios žemės. Ji įšąla visais atvejais.
Jei žiemą laikosi pliusinė temperatūra ir substratai atitirpę, galima medžius laistyti vandeniu, kurio temperatūra apie nulį laipsnių. Jei vis gi spaudžia šaltis, tada neabejotinai vanduo nepadės – bet gelbsti sniegas, kurio reikėtų prikasti kaip galima daugiau. Tik nereikia pamiršti, kad ant medžių berti reikia švarų šviežią sniegą. Jei su kastuvu grybštelėjote nuo kiemo sniego su nuo automobilių ratų nuvarvėjusia druska, kitąmet nesistebėkite, kad jūsų medžiai sunegalavo. Skaityti toliau »
Šiandien, prasidėjus paskutiniam spalio savaitgaliui, viskas atrodė kaip niekad gerai. Pirmiausia, tai – oras. Šilta, ramu, ne vėjuota ir labai saulėta. Antra – geomagnetinės audros, žadančios vakare šiaurės pašvaistę. Natūralu – reikia išbandyti sėkmę ieškant bonsų ruošinių. Šįkart patraukėm link Pabradės.
Pušys, pušelės. Ir kelios giraitės kreivutėlių baltalksnių. „Laimikių” netrūko, nors kažko labai išraiškingo neužmatėm. O kad neprisikasus „vidutinybių”, nutarėm panaudoti paprastą principą kaip saugantis nuo meilės iš pirmo žvilgsnio – pavasarį įdėmiai pasižiūrėsim antrą kartą…
P.S. Nepamirškite persukti laiko…
Jogaila Mackevičius
Terminas „yamadoriai“ tapo toks įprastas, kad ką ir besakytų Valstybinė lietuvių kalbos komisiją, jo turbūt nepakeis joks kitas. Nors tai – tik gamtoje rasti bonsų ruošiniai. Bet „ruošinys“, atrodo, niekada nepakeis „yamadorio“.
Ne vienam bonsų entuziastui yamadorių paieška (yamadoriavimas) tai tas pats, kad žvejui žvejyba ar ko ne kiekvienam lietuviui grybavimas. Metai be yamadorių – prasti metai.
Nors potencialių bonsų ruošinių galima ieškoti ištisus metus, dažniausiai išskiriami du – pavasarinis ir rudeninis – jų sezonai. Ir šie sezonai pasiskirsto gana patogiai. Vos nutirpus sniegui ir išėjus pašalui prasideda pavasarinis. Tada dar lauko darbai nesugeba įsibėgėti, todėl visą laisvalaikį galima skirti medžių paieškoms. Balandžio gale gamta ima sparčiai busti, prasideda įvairūs lauko darbai, o sprogstančius medžius kasti jau nėra labai geras pasirinkimas. Tada prasideda ir kitos vasaros „pramogos“ gamtoje. Rudenį, kai gamta pradeda aktyviai ruoštis poilsiui, baigiasi žiedai, uogos, į pabaigą grybai, prasideda rudeninis yamadoriavimas, kuris tęsiasi iki pašalas sukausto žemę. Skaityti toliau »