Gru 262015
 

medienaNuo šio medžio augimo posūkio bonso link “pradžių pradžios”, t.y. 2010-ųjų, jau praėjo beveik penki metai. Kas buvo padaryta iki šiol? Pirmiausia, tai medis po gal ir nelabai savalaikio iškasimo ir sunkios pirmos žiemos (jis buvo tik prikastas, net nepasodintas) prigijo. Augimas buvo vešlus, nepasireiškė jokios fiziologinės ligos, o kitokių ligų ir priešų forsitijos mūsų kraštuose beveik neturi. Tada buvo palaipsniui atkasama apatinė kamieno dalis, trumpinami ištįsę stiebai viršuje, šalinamos šoninės ir šakninės atžalos, trumpinamos, vieluojamos ir formuojamos tos negausios viršūninės šakelės. Ir taip palaipsniui forsitija “suprato”, kuria linkme reikia augti, ko iš jos norima.

Per penketą metų šio medžio atmirė beveik visa vidurinioji dalis. Net gi buvau pradėjęs galvoti, kad tai jau nebe vienas medis, o keletas. Bet šiemet vasarą persodinant pasirodė, jog visos tos “dalys” laikosi kartu tvirtai ir apačioje prie šaknyno yra suaugusios į vieną visumą. Taigi, galiausiai dabar yra susiformavusios trys nepriklausomos šaknų sistemos ir dvi viršūnės. Vieną viršūnę maitina du atskiri šaknynai, kitą (silpnesnę) – vienas.

Iki šiol oras žieminiam formavimui buvo labai palankus. Lauke laikėsi pliusinė temperatūra, tad be jokio streso medį galima pernešti į vėsią patalpą, sutvarkyti, ir vėl išnešti į žiemojimo vietą. Forzitijos formavimui tai – tinkamas atvejis. Pavasarį jį žydi anksti, tad ir persodinimas, ir formavimas tuo metu nelabai tinkami (paprasčiausiai pražiopsosim tinkamiausią laiką, kuris labai trumpas). O vasarą šiek tiek trukdo lapai. Tad sutvarkyti medį žiemą – geras pasirinkimas. Kas kitą – forsitijų žiemojimas ir augimas. Tokios pradžioje šiltos, o į pabaigą šalčiais pasiautėjančios žiemos forsitijoms nėra tinkamos. Žiemos pradžioje jos baigia savo ramybės periodą ir jau būna pasiruošusios sprogimui ir žydėjimui. Tada spustelėję šalčiai gali stipriai pažeisti tiek žiedinius, tiek vegetacinius pumpurus. Skaityti toliau »

Geg 222015
 

azalijosKasmet pavasariai ateina skirtingai. Vienas būna šaltas, vėjuotas ir lėtas, kitas – šiltas ir spartus. Bet kiekvienas tradiciškai džiugina augalų pabudimu, jų žydėjimu. Vieni augalai net ir pasipuošę žiedais būna kuklūs, pastebimi tik vėjui ar vabzdžiams, kiti tiesiog išsprogsta žiedų gausa, puošnumu ir kvapais. Tokių didžiųjų žydėjimų metu kiekvieną nejučiomis traukia į gamtą, pasivaikščiot žydinčiais kilimais ar po žydinčių medžių skėčiais.

Pirmosios pavasarį mus nustebina žibuoklės ir forsitijos, toliau seka magnolijos ir sakuros, joms įkandin pražysta tradiciniai mūsų sodų medžiai – vyšnios, trešnės, slyvos, obelys, kriaušės. Galiausiai pavasario pabaigtuves pradeda švęsti alyvos ir rododendrai. Su pastarųjų žiedais ne retai pasitinkam ir vasarą.

Lygiai prieš savaitę, gegužės viduryje teko lankytis Japoniškame sode Mažučių kaime. Pavasaris nebuvo šiltas, todėl dauguma azalijų dar snaudė. Ir tik nekantriausios rūšys ir veislės jau pasipuošė žiedais, papuošdamos pavasarinį sodą ryškiaspalviais žiedų lopinėliais. Dar pora – trejeta savaičių, ir azalijos neleis praeiti pro šalį nestabtelėjus. Skaityti toliau »

Bal 232015
 

Mūsų šalies miškuose ieškant bonsai ruošiniams medžiagos (yamadori), labai dažnai akis užkliūna už paprastųjų eglių. Jų pažeistų ieškoti nėra sunku, kadangi jos dažnai nukenčia nuo žmonių, nelegaliai Kalėdoms ieškančių žaliaskarių.

Paprastoji eglė paplitusi Šiaurinėje ir Vidurio Europoje bei Pietų Europos kalnuose. Lietuvos miškuose ji yra viena iš labiausiai paplitusių medžių rūšių. Eglynai užima 22,4% bendro šalies medynų ploto. Aukščiausia Lietuvos eglė auga Alytaus miškų urėdijos miškuose. Jos aukštis – 44,5 m, o liemens apimtis – 62 cm. Storiausia Lietuvos eglė aptikta Šakių rajone, jos skersmuo 1,04 m, aukštis – 42,6 m. Ji paskelbta gamtos paminklu. Skaityti toliau »

Vas 252015
 

Kalbėdami apie bonsai medelius, dažniausiai minime ir daugiausiai dėmesio skiriame antžeminei jų daliai. Taip, ji yra svarbi, pagal ją spendžiama apie medelį auginančio meistro patirtį, įgūdžius ir meistriškumą, kruopštumą, prižiūrint ir formuojant savo augintinį. Bet tam, kad medelis atrodytų patraukliai ir gražiai, vešliai augtų ir būtų sveikas, ne mažiau svarbi ir požeminė jo dalis – šaknynas. Juo dažniausiai rūpinamės pavasarį, persodindami medžius.

Turbūt ne vienam teko lankytis ankstesniais metais BonsaiVilnius.lt ar šią žiemą Bonsų augintojų klubo “Sokan” organizuotuose seminaruose, skirtuose bonsų persodinimui. Panašu, kad pavasaris šiemet ankstyvas, ir persodinimo maratonas netruks prasidėti. Taigi, gal pravartu pakartoti pagrindinius šios nematomos ir dažnai per mažai įvertinamos bonsai medelio priežiūros proceso dalies punktus. O kad pakartojimas nebūtų vien teorinis, panagrinėkime vieną, gal kiek įdomesnį nei paprastai praktiniuose seminaruose rodomi, atvejį. Skaityti toliau »

Sau 192015
 

Už lango žiema jau perkopusi į antrąją pusę, ir nors orai permainingai keičiasi, bet mintys jau vis dažniau nukrypsta į artėjantį pavasarį. Jo metu prasidės ir begalė darbų soduose bei daržuose. Bonsai entuziastams pavasaris savo darbų gausa irgi kupinas: medelių persodinimai, bonsai ruošinių (yamadori) paieškos gamtoje.

Iš tokių paieškų žygių parsivežę medelį žmonės, neturintys tinkamų žinių, dažnai žino tik parsivežto medelio genties pavadinimą. Gerai, jeigu tą gentį sudaro tik viena ar pora pakankamai ryškių skirtumų turinčių rūšių. O jeigu ta gentis gausi? Tuo tikslu nutariau pagelbėti ir pateikti susistemintus keturių, mūsų krašte aptinkamų, gudobelių rūšių požymius.

Taigi, iš jų trys Lietuvoje yra savaime paplitusios: vienapiestė gudobelė (Crataegus monogyna), miškinė gudobelė (C. rhipidophylla), grauželinė gudobelė (C. leavigata), o viena – švelnioji gudobelė (C. mollis) – introdukuota. Skaityti toliau »

Lap 102014
 

Nuo 2011 m. birželio mėn. 18 d. Balbieriškyje vykusio seminaro „Bonsų antžeminės dalies formavimas“ praėjo daugiau nei 3 metai. Šiame seminare savo „karjerą“ pradėjo viena mano baltoji eglė (Picea glauca var. albertiana ‘Conica‘).

Šiame straipsnyje pasidalinsiu minėtos baltosios eglės tolimesniu vystymusi, iliustruodamas nuotraukomis. Vienos jų geresnės kokybės, kitos darytos paskubomis, todėl daug prastesnės. Tačiau svarbiausia, kad matosi vienoks ar kitoks medelio progresas.

Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kad kelias dienas prieš renginį Balbieriškyje, ši baltoji eglutė ‘Conica‘ buvo įsigyta vienoje iš Vilniuje esančių lauko augalų prekybos aikštelių. Skaityti toliau »

Spa 192014
 

Iš pradžių viskas atrodo paprasta – kiekvienas pamatytas medelis atrodo gali tapti bonsu. Kiek labiau pažinę šią kultūrą, tampam išrankesni, pradedam kreipti dėmesį į pradinę medelio išvaizdą. Dar vėliau pradedam vertinti rūšis ar ištisas sistematines grupes, jų savybių pritaikymą. Būtent tada atsiranda simpatijos (o gal ir antipatijos) vieniems ar kitiems medžiams. Kas geriau – visžaliai spygliuočiai ar vasaržaliai lapuočiai? Simpatijos čia pasiskirsto įvairiai, vieni labiau vertinam medžio pasikeitimus metų bėgyje, kai lapuočiai keičia spalvas rudenį ir numeta lapus, po žiemos atželdami pavasarį. Kitiems patinka labiau statinė ir nekintanti augintinių išvaizda – jie renkasi visada žaliuojančius spygliuočius. Tačiau pastarieji reikalauja daugiau dėmesio ir patirties, nes priežiūros klaidos (pertręšimas, netinkama ligų ir kenkėjų profilaktika) matomos ilgiau, ir keičiantis metams nepradingsta su “pernykščiais lapais”.

Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Bet jei labiau akiai mielas spygliuotas medelio rūbas, galite pabandyti pradėti nuo tokių, kurie rudenį numeta spyglius, taip atsikratydami didžiosios dalies jūsų metų eigoje padarytų klaidų. Vieni tokių  – maumedžiai. Skaityti toliau »

Rgs 212014
 

Ne vienam bonsai medelių entuziastui yra tekę mūsų prekybos centruose surasti vieną iš labiau paplitusių bonsai medelių – smulkialapę guobą (Ulmus parvifolia), kuri etiketėse dažnai klaidingai pavadinama zelkova, o susižavėjus ir neatsilaikius – įsigyti šį grožį. Tačiau norėčiau šiek tiek nutolti nuo prekybos centrų ir nuklysti į Lietuvos miškus, kuriuose galima sutikti mano jau minėtai smulkialapei guobai giminingas rūšis – kalninę guobą, skirpstą ir vinkšną, iš kurių galima suformuoti tikrai puikesnius bonsai medelius, nei pramoniniu būdu suformuotos smulkialapės guobos.

Vinkšna

Vinkšna

Guoba, skirpstas, vinkšna (lot. Ulmus, angl. Elm, rus. Вяз (берест))– viena iš 15 guobinių (Ulmaceae) šeimos genčių, kurioje yra 30 rūšių (šeimoje apie 150), paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinėje klimato zonoje. Dažniausiai tai – aukšti ir stambūs medžiai. Jaunų medelių žievė būna lygi, vėliau – suaižėjusi, vagota arba atsilupanti. Lajos forma varijuoja nuo plačiai ritiniškos iki kompaktiškai rutuliškos, sudaryta iš stambių pagrindinių šakų ir plonų ūglių. Šakojimasis simpodinis. Ūgliai apvalūs, ties bambliais šiek tiek išsilankstę, kartais su kamštinėmis išaugomis. Pumpurai bekočiai. Ūglio viršūnėje vienas pumpuras. Lapai pražanginiai, išsidėstę dviem eilėmis, trumpakočiai, ištisiniai, su dvigubai, trigubai pjūklišku, rečiau – viengubai pjūklišku kraštu, pamatas dažnai nesimetriškas. Rudenį, prieš nukrentant, lapai nusidažo šviesiai geltonai arba ruduoja. Žiedai lapo pažastyse, dvilyčiai, su varpelio formos mažu apyžiedžiu. Žydi prieš lapams skleidžiantis. Vaisius – apskritas sparnavaisis, kurio viduryje yra plokščias riešutėlis. Lietuvoje savaime paplitę 3 rūšys, jas kiek plačiau ir panagrinėsiu. Skaityti toliau »

Rgs 012014
 

Vos tik pradėjus domėtis bonsai kultūra tampa aišku, kad ne visos medžių rūšys tam vienodai tinka. Vieni medžiai nuo seno auginami ir vertinami kaip bonsai, kiti kažkodėl būna pamirštami. Kodėl? Kartais užmirštieji savo estetinėmis savybėmis gali nustebinti dar labiau.

Pasirodo, ne vien estetika lemia bonsai meistrų pasirinkimą. Be jos dar yra daugybė rūšies savybių, lemiančių sėkmingą jų auginimą kultūroje – regeneracija, augimo sparta. Vienas iš tokių nepopuliarių medžių yra kėnis. Žvilgtelkim į jį iš arčiau.

Kėnis (Abies) – kiek daugiau nei ketvertą dešimčių rūšių jungianti visžalių gaubtasėklių augalų gentis, paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje. Šiai genčiai priklausantys augalai labai panašūs į egles: turi ne ilgus spygliukus, menturinį (netaisyklingą) šakojimąsi. Šis panašumas yra ne tik morfologinis – bonsai kultūroje kėnių ir eglių formavimo principai yra tokie patys. Skaityti toliau »